Kaip pernelyg daug taisyklių darbe neleidžia atlikti užduočių

Darbuotojai šiais laikais – nuo padavėjo iki to, kuris doroja skaičius ir kuria naujausius produktus – kasdien susiduria su neišvengiamybe visiškai naujas problemas spręsti lanksčiai ir, pageidautina, vis naujais būdais. Tačiau Yves Morieux įžvalgioje kalboje parodo, jog pernelyg dažnai procesų, tarpinių grandžių ir vidinių įrašų gausa trukdo pasiekti geriausią įmanomą rezultatą. Jis siūlo naują požiūrio į pasaulį tašką – svarbiausia bendradarbiauti, o ne konkuruoti.

Pasak Paul Krugman, ekonomikos
Nobelio prizo [laureato]:

„Produktyvumas dar ne viskas,
bet ilgainiui

tai beveik viskas.“

Tai rimta.

Nėra daug dalykų pasaulyje,
kurie būtų „beveik viskas“.

Produktyvumas – pagrindinis visuomenės
gerovės variklis.

Tad iškyla problema.

Didžiausiose Europos ekonomikose

produktyvumas išaugdavo penkiais
procentais per metus.

6-ajame, 7-ajame dešimtmečiuose
ir 8-ojo pradžioje.

Nuo 73-ųjų iki 83-ųjų trimis
procentais per metus.

Nuo 83-ųjų iki 95-ųjų dviem
procentais per metus.

Nuo 1995-ųjų mažiau nei
vienu procentu per metus.

Tas pat vyko ir Japonijoje.

Tas pat JAV,

nepaisant trumpalaikio pakilimo
prieš 15 metų

ir nepaisant visų technologijos
naujovių,

supančių mus: interneto, informacijos,

naujų informacijos ir komunikacijos
technologijų.

Kai produktyvumas auga
trimis procentais per metus,

gyvenimo standartai dvigubėja
su kiekviena karta.

Kiekviena karta dvigubai
turtingesnė nei prieš tai buvusioji.

Kai augimas tėra vienas procentas
per metus,

užtrunkama tris kartas, kad
gyvenimo standartai padvigubėtų.

Šio proceso metu daug žmonių
būna mažiau pasiturintys nei jų tėvai.

Jie turės visko mažiau:

mažesnius namus, ar iš viso jų neturės,

jiems sunkiau prieinamas išsilavinimas,
vitaminai, antibiotikai, vakcinos –

viskas.

Pagalvokite apie visas problemas,
su kuriomis susiduriame dabar.

Visas.

Išlieka galimybė, jog šių ištakos –
produktyvumo krizė.

Kodėl tai krizė?

Todėl, kad pagrindinės našumo dogmos –

organizuotumo ir valdymo efektyvumas –

tapo priešingai proporcingu
žmonių pastangoms.

Visur viešajame sektoriuje:
kompanijose, tame, kaip mes dirbame,

kaip diegiame inovacijas, investuojame –
pamėginkime išmokti dirbti geriau.

Šventoji našumo trejybė:

aiškumas, matavimai, atsakomybė.

Dėl jų žmogaus pastangos nueina perniek.

Yra du būdai pagrįsti šią mintį.

Pirmasis, kuriuo esu linkęs vadovautis,

tikslus, elegantiškas, dailus –
matematika.

Bet matematiniai skaičiavimai
ilgokai trunka,

tad yra antrasis.

Būdas pažvelgti į estafetę.

Tai šiandien ir padarysime.

Jis kiek judresnis, vaizdesnis ir,
taipogi, greitesnis, tai – lenktynės.

Viliuosi, taip greičiau.

(Juokas.)

Pasaulio pirmenybių finalas. Moterys.

Finale – aštuonios komandos.

Greičiausia – JAV komanda.

Jų komandoje – greičiausios
pasaulio moterys.

Visi tikisi jų pergalės.

Visų pirma, jei lygintume jas
su vidutine komanda,

sakykime, Prancūzijos,

(juokiasi)

remiantis jų geriausiai pasirodymais
100 metrų lenktynėse,

sudėjus asmeninius JAV rinktinės
bėgikių laikus

jos prancūzes pralenkia 3,2 metro
kirtus finišą.

Šiemet JAV komanda puikios formos.

Remiantis jų geriausiu pasirodymu šiemet,

Prancūzijos komandą jos lenkia 6,4 metro,

tą skelbia duomenys.

Stebėsime lenktynes.

Vienu metu, artėjant
pabaigai, pastebėsite,

jog Torri Edwards, ketvirtoji JAV
bėgikė, pirmauja.

Nieko stebėtino – šiemet ji iškovojo
aukso medalį 100 metrų rungtyje.

Ir be kita ko, Chryste Gaines,
antroji JAV komandos bėgikė,

yra greičiausia moteris žemėje.

Taigi, žemėje yra 3,5 milijardo moterų.

Kur dvi greičiausios? JAV komandoje.

O likusios dvi JAV komandos bėgikės
taipogi neprastos.

(Juokas.)

Tad akivaizdu, jog JAV laimėjo
talentų karus.

Tačiau paskui bėganti vidutiniška
komanda stengiasi pasivyti.

Pažiūrėkime lenktynes.

(Įrašas: prancūzų komentatorius
apžvelgia lentynes)

(Įrašas: lenktynių apžvalgos pabaiga)

Yves Morieux: Kas gi nutiko?

Greitesnioji komanda nelaimėjo,
laimėjo lėtesnioji.

Beje, tikiuosi, kad įvertinote

mano pastangas atliekant istorinį
tyrimą, siekiant

parodyti Prancūzijos
geriausiąją pusę.

(Juokas.)

Tačiau neverta perdėti –
tai juk ne archeologija.

(Juokas.)

Tačiau kodėl gi?

Dėl bendradarbiavimo.

Kai girdime:

„Bendradarbiaujant, visuma verta daugiau,
nei atskirų dalių suma.“

Tai ne poezija,
tai ne filosofija.

Tai – matematika.

Nešančiosios estafetės lazdą yra lėtesnės,

bet jų nešama lazda greitesnė.

Bendradarbiavimo stebuklas –

taip padidinama energija,
žmonijos pastangų žinios.

Tai žmonijos pastangų pagrindas –

kaip dirbti drauge, kaip kiekvieno
pastangos prisideda prie kitų pastangų.

Bendradarbiaudami galime pasiekti
daugiau darydami mažiau.

O kas nutinka bendradarbiavimui,
kai šventasis gralis,

netgi sakyčiau, šventoji trejybė:

aiškumas, matavimai, atskaitomybė –

yra panaudojama?

Aiškumas.

Vadovybės ataskaitose mirga
skundai, jog trūksta aiškumo.

Tinkamumo auditai,
konsultantų patiktinimai.

Mums reikia daugiau aiškumo,
aiškiai pasidalyti pareigas,

padaryti procesą aiškesniu.

Tai lyg bėgikai komandoje sakytų:

„Išsiaiškinkim – kur tiksliai prasideda
ir baigiasi mano pareigos?

Ar man reikės bėgti 95 metrus,
ar 96, 97?..“

Kalbėkim atvirai – tai svarbu.

Jei pasakysime 97, po 97 metrų

žmonės mes lazdą, nepaisant to, ar yra
kas nors, kas ją perimtų, ar ne.

Atsakomybė.

Mes nuolat stengiamės užkrauti atsakomybę

kam nors ant pečių.

Kas atsakingas už šį procesą?

Mes norime, kad šį procesą valdytų
atsakingas asmuo.

Tad estafetės rungtyje, kur
lazdos perdavimas ypač svarbus,

mums reikia ko nors tikrai patikimo,
kam būtų galima perduoti lazdą.

Tad tarp kiekvienos bėgikių,

mums reikia naujo pasišventusio atleto,

aiškiai pasišventusio perimti
lazdą iš vienos bėgikės

ir perduoti ją kitai.

Ir mums reikia bent dviejų tokių.

Tad, ar tokiu atveju laimėtume lenktynes?

Šito aš nežinau, tačiau tikrai

turėtume aiškią sąsają,

aiškią atsakingųjų kategoriją.

Žinotume, ką kaltinti.

Tačiau niekada nelaimėtume lenktynių.

Jei geriau pagalvotume,
mums daug svarbiau

žinoti, ką kaltinti nesėkmės atveju,

nei sukurti sėkmei tinkamas sąlygas.

Visos žmonijos pajėgos,
sudėliotos į organizacines sistemas:

urbanistines struktūras,
apdorojimo sistemas –

koks tikrasis to tikslas?

Turėti kaltąjį, jei netyčia susimautume.

Mes kuriame organizacijas,
gebančias žlugti,

tačiau gerai suderėtu būdu –

su kuo nors atsakingu
ištikus nesėkmei.

Ir mums puikiai sekasi susimauti.

Matavimai.

Kas išmatuojama – padaroma.

Tam, kad perduotum lazdą, turi tai
padaryti tinkamu metu,

į tinkamą ranką, tinkamu greičiu.

Bet kad tai padarytum, turi
sutelkti energiją rankoje.

Energijos, esančios rankoje,
nebebus kojose.

Nukentės greitis.

Pakankamai anksti privalai perspėti
kitą bėgiką,

kuomet perduosi lazdą,
jog praneštum, kad artėji

tam, kad kitas bėgikas
pasiruoštų ir lauktų.

Ir turėtum rėkti garsiai.

Tačiau kraujo ir energijos,
plūstančios į tavo gerklę,

nebus tavo kojose.

Nes tu žinai, jog iš viso yra aštuoni
vienu metu šaukiantys žmonės.

Tad privalai atpažinti savo
kolegos balsus.

Negali klausti: „Ar tai tu?“

Per vėlu!

(Juokas.)

Pažvelkime į sulėtintą lenktynių įrašą,

sutelkime dėmesį į trečiąją bėgikę.

Pažiūrėkime, kur ji sutelkia
savo pastangas,

savo energiją, dėmesį.

Ne vien kojose (tai puikiai
pasitarnautų jos greičiui),

tačiau taip pat gerklėje,
rankoje, akyse, smegenyse.

Kieno kojose tai sukuria skirtumą?

Kitos bėgikės kojose.

O kai kita bėgikė bėga ypatingai greitai,

ar dėl to, jog ji
įdėjo ypač daug pastangų,

ar dėl to, kaip
trečioji bėgikė perdavė lazdą?

Žemėje nėra matavimų,
galinčių duoti vienareikšmį atsakymą.

Tad jei apdovanojame žmones už jų
išmatuojamus nuopelnus,

jie sutelks savo energiją, dėmesį, kraują
į tai,

kas gali būti išmatuota – savo kojas.

Tuomet lazda nukris ir sustos.

Bendradarbiavimui ypatingų
pastangų nereikia.

Svarbu, kaip pastangos paskirstomos.

Tenka rizikuoti,

nes aukojamas svarbiausiasis saugumas,

kurį užtikrina objektyviai
išmatuojamos individo pastangos.

Svarbu padaryti didžiausią įmanomą
įtaką kitų, tų, su kuriais

esame lyginami, pasirodyme.

Turėtume būti kvaili, kad
bendradarbiautume.

O žmonės nėra kvaili –
jie nebendradarbiauja.

Žinoma, aiškumas, atsakomybė, matavimai
nebuvo nieko blogo,

kai pasaulis buvo paprastesnis.

Tačiau verslas tapo kur kas sudėtingesniu.

Su savo komanda išmatavau

verslo sudėtingumo raidą.

Dabar kur kas sudėtingiau pritraukti
ir išlaikyti klientą,

pasiekti naudos pasauliniame kontekste,

sukurti pridėtinę vertę.

Ir kuo sudėtingesniu tampa verslas,

tuo dažniau, nepaisydami aiškumo,
atsakomybės ir matavimų,

mes įtraukiame struktūras,
procesus ir sistemas.

Žinot, šis aiškumo ir atsakomybės
siekis, sukelia

bendradarbiavimui žalingų grandžių
ir tarpinių biurų dauginimąsi,

vadovai, kurie ne tik mobilizuoja
žmones ir išteklius,

tačiau taip pat kelia kliūtis.

O kuo sudėtingesnė organizacija,

tuo sunkiau suprasti, kas
iš tiesų vyksta.

Tada prisireikiame santraukų,
įgaliojimų, ataskaitų,

gero darbo indikatorių, įrašų.

Todėl žmonės sutelkia savo jėgas į
tai, kas gali būti išmatuota,

bendradarbiavimo sąskaita.

O produktyvumui prastėjant,

mes pridedame dar daugiau
struktūrų, procesų ir sistemų.

Žmonės leidžią savo laiką susirinkimuose,

rašydami ataskaitas, kurias reikia
parašyti, pataisyti ar perrašyti.

Remiantis mūsų tyrimų duomenimis,
komandos tokiose organizacijose

praleidžia tarp 40 ir 80 procentų
savo laiko jį švaistydami,

tačiau dirbdami vis sunkiau ir ilgiau

atlikdami vis mažiau pridėtinės vertės
kuriančias užduotis.

Štai kas žudo produktyvumą,

štai kas verčia žmones kentėti darbe.

Mūsų organizacijos švaisto
žmonijos gebėjimus.

Jie nusigręžė nuo žmonių pastangų.

Jei žmonės nebendradarbiauja,

kaltas ne jų nusistatymas,
mentalitetas ar asmenybė –

pažvelkite į darbo situaciją.

Ar jiems asmeniškai apsimoka
bendradarbiauti, ar ne,

jeigu bendradarbiaudami jie
tampa individualiai prastesni?

Kam jiems bendradarbiauti?

Kai kaltiname asmenis,

o ne aiškumą, atsakomybę, matavimus,

pridedame neteisybės į prastą našumą.

Mums reikia organizacijų,

kuriose žmonėms būtų asmeniškai
naudinga bendradarbiauti.

Panaikinkime sąsajas ir
tarpinius biurus –

visas šias sudėtingas
koordinavimo struktūras.

Neieškokime aiškumo,
ieškokime miglotumo.

Miglotumas persidengia.

Panaikinkime daugumą kiekybinių
matavimų pasirodymui vertinti.

Paspartinkime „kas?“.

Pažvelkime į bendradarbiavimą, į „kaip?“.

Kaip perdavei lazdelę?

Ar metei, ar perdavei efektyviai?

Ar sutelkiu energiją į tai,
kas gali būti išmatuota,

kojas, greitį, ar į tai,
kaip perduoti lazdelę?

Jūs, būdami lyderiais, vadovais,

ar darote viską, kad darbuotojams būtų
individuliai naudinga bendradarbiauti?

Mūsų organizacijų, kompanijų,

visuomenės ateitis

slypi atsakymuose į šiuos klausimus.

Ačiū.

(Plojimai.)