Kodėl dizainas turėtų būti skirtas visiems

Sinead Burke gerai pažįsta dalykus, kurių dauguma mūsų dažnai nepastebi. Būnant 105 centrimetrų ūgio, pasaulio dizainas – nuo durų spynos aukščio iki prieinamų batų dydžių – dažnai kliudo savarankiškumui. Šioje kalboje ji pasakoja mums, ką reiškia naršyti pasaulį būnant mažu žmogumi, ir klausia: „Kieno poreikius pamirštame, kurdami dizainą?“

Noriu atskleisti jums kitokį požiūrį.

Skamba didingai. Ir yra.

Išvykau iš Airijos vakar ryte.

Iš Dublino į Niujorką keliavau

savarankiškai.

Tačiau oro uosto,

lėktuvo ir terminalo dizainas

nesuteikia galimybės būti savarankiškam,
kai esi 105,5 cm ūgio.

Amrikiečiams tai – trys su puse pėdos.

Aš buvau akimirksniu pervežta per
oro uostą neįgaliųjų vežimėlyje.

Šiaip,
man nereikia neįgaliųjų vežimėlio,

tačiau oro uosto dizainas

ir prieinamumo stoka jame

nepalieka man kitokio būdo jį pereiti.

Taigi, su savo rankiniu bagažu
tarp kojų,

Aš buvau pervežta per patikrą,
pasienio kontrolę,

iki pat įlaipinimo vartų.

Naudojausi specialiomis
oro uosto paslaugomis,

nes dauguma terminalų tiesiog
nėra suprojektuoti galvojant apie mane.

Pavyzdžiui, oro uosto patikra.

Nesu pakankamai stipri, kad
pati užkelčiau savo rankinį bagažą

nuo grindų and karuselės.

Ji man akių lygyje.

O dėl saugumo priežasčių,
ten dirbantys žmonės negali man padėti,

ir negali to padaryti už mane.

Taip dizainas suvaržo mano
savarankiškumą ir nepriklausomybę.

Nors keliaujant tokio ūgio nėra
viskas taip blogai.

Vieta kojoms ekonominėje klasėje
prilygsta verslo klasei.

(Juokas.)

Aš dažnai pamirštu, kad esu mažas žmogus.

Bet fizinė aplinka ir visuomenė
man vis tai primena.

Naudotis viešuoju tualetu yra siaubinga.

Įeinu į kabiną,

ir negaliu pasiekti durų spynos.

Esu kūrybinga ir atspari.

Taigi, ieškau ar nėra šiukšliadėžės,
kurią galėčiau apversti.

Ar tai saugu?

Ne visai.

Ar tai higieniška?

Tikrai ne.

Bet alternatyvos – dar blogesnės.

Jei tai neveikia, naudoju mobilų telefoną.

Su juo galiu pasiekti
keturiais coliais toliau,

taigi mėginu pasukti durų užraktą
su savo iPhone.

Aš įsivaizduoju, kad tai nebuvo viena
iš vizijų Jony Ive minty, kuriant iPhone,

tačiau tai veikia.

Kita alternatyva –
kreiptis į nepažįstamuosius.

Gausiai atsiprašinėjant

paprašyti jų pasaugoti mano
kabinos duris iš kitos pusės.

Jie pasaugo,

ir aš išeinu dėkinga,

tačiau visiškai pažeminta,

ir tikiuosi, kad jie nepastebėjo

jog išeinu iš tualeto
nenusiplovusi rankų.

Kasdien su savimi nešiojuosi
dezinfekcinę priemonę,

nes kriauklės, muilo dozatoriai,
džiovintuvai ir veidrodžiai –

man nepasiekiamoje vietoje.

Žinoma, kitas pasirinkimas –
neįgaliųjų tualetai.

Juose aš galiu pasiekti durų spyną,

kriauklę, muilo dozatorių,
džiovintuvą ir veidrodį.

Tačiau negaliu naudotis tualetu.

Jie sąmoningai suprojektuoti aukščiau,

kad žmonės neįgaliųjų vežimėlyje
galėtų lengvai persėsti.

Tai puikus ir reikalingas išradimas.

Tačiau dizaino pasaulyje, kai pristatome
naują projektą ir idėją kaip prieinamą,

ką tai iš tiesų reiškia?

Kam tai prieinama?

Ir į kieno poreikius neatsižvelgiama?

Tualetas – tik pavyzdys,

kur dizainas kenkia mano orumui.

Bet fizinė aplinka mane veikia ir
kur kas paprastesniais būdais.

Toks paprastas veiksmas, kaip
užsisakyti kavos.

Prisipažinsiu,

geriu kur kas per daug kavos.

Mano mėgiamiausia –
liesa vanilinė latė kava,

tačiau aš mėginu atkalbėti save
nuo sirupo.

Deja, kavinė nėra gerai
suprojektuota,

bent jau ne man.

Aš stoviu eilėje, už konditerijos stendo,

barista kviečia kitą laukiantįjį:

„Prašau, kitas!“

Ir manęs nemato.

Kitas žmogus eilėje ženklais praneša
apie mano egzistavimą,

ir visi susigėsta.

Aš užsisakau kaip įmanoma greičiau,
ir judu toliau atsiimti savo kavą.

Sustokite minutei ir pagalvokite.

Kur jie padeda mano kavą?

Aukštai, ir be dangtelio.

Pasiekti ir pasiimti kavą,
už kurią sumokėjau

man yra neįtikėtinai pavojinga.

Dizainas taip pat neigiamai veikia
mano drabužių pasirinkimą.

Aš noriu dėvėti drabužius, kurie
atspindi mano asmenybę.

Sudėtinga tai surasti vaikų skyriuje.

O drabužiai moterims dažnai
reikalauja per daug pakeitimų.

Aš noriu avėti batus, kurie atspindi mano
brandą, profesionalumą ir rafinuotumą.

Vietoj to, galiu rinktis iš sportbačių
su velcro užsegimais ir švieselėmis.

Na nėra taip, kad būčiau visiškai prieš
sportbačius su švieselėmis.

(Juokas.)

Tačiau dizainas taip pat veikia
tokius paprastus dalykus,

kaip atsisėdimą ant kėdės.

Aš negaliu elegantiškai
atsisėsti ant kėdės.

Dėl kėdžių aukščio standartų

aš turiu ropštis rankomis ir keliais,

kad pasiekčiau kėdės sėdynę,

taip pat suvokdama,
kad ji gali apvirsti bet kuriuo metu.

Taigi, kol dizainas veikia mane,

ar tai sėdantis ant kėdės, ar tualete,
ar užsisakant kavos, ar perkant drabužius,

aš pasikliauju ir naudojuosi

nepažįstamųjų gerumu.

Tačiau ne visi yra tokie geri.

Man nuolat primena,
kad esu mažas žmogus,

rodydami pirštais

spoksodami,

juokdamiesi,

pravardžiuodami,

ar fotografuodami.

Beveik kiekvieną dieną.

Socialinės medijos išpopuliarėjimas
suteikė man galimybę

ir platformą skleisti savo,
blogerės ir aktyvistės, balsą.

Bet tuo pačiu sukėlė nerimą,

kad galiu tapti pajuokų objektu,

pasauline sensacija,

be mano sutikimo.

Taigi, sustokime čia minutei,

ir išsiaiškinkime šį tą.

Žodis „midget“ (angliškai: „neūžauga“)
žeidžia.

Šis terminas atėjo iš P.T. Barnumo
cirko ir bepročių pasirodymų eros.

Visuomenė pasikeitė.

Žodynas taip pat turėtų kisti.

Kalba yra galingas įrankis.

Ji ne tik įvardija mūsų visuomenę,

ji ją formuoja.

Aš neįtikėtinai didžiuojuosi
esanti mažas žmogus,

paveldėjusi achondroplazijos
sutrikimą.

Bet labiausiai aš didžiuojuosi
esanti Sinead.

Achondropazija yra dažniausia
dvarfizmo forma.

Achondroplazija reiškia
kremzlių distrofiją.

Aš turiu trumpas galūnes
ir achondroplastinius veido bruožus –

kaktą ir nosį.

Mano rankos neišsitiesia iki galo,

bet aš galiu liežuviu pasiekti alkunę.

Šito aš jums nerodysiu.

Maždaug vienas iš 20 000 gimsta
su achondroplazija.

80 procentų jų visų gimsta
normalaus ūgio žmonių šeimoje.

Tai reiškia, kad bet kam šiame kambaryje
gali gimti vaikas su achondroplazija.

Savąją aš paveldėjau iš tėčio.

Norėčiau jums parodyti
savo šeimos nuotrauką.

Mano mama – normalaus ūgio,

mano tėtis – mažas žmogus,

aš esu vyriausia iš penkių vaikų.

Turiu tris seseris ir vieną brolį.

Jie visi – normalaus ūgio.

Aš esu neįtikėtinai laiminga,
kad gimiau šeimoje,

kuri skatino mane domėtis
ir būti atkaklia,

kuri saugojo mane nuo
nepažįstamųjų neišmanymo ir atšiaurumo,

ir kuri įskiepyjo manyje atsparumą,
kūrybingumą ir pasitikėjimą savimi,

kurių man reikėjo išgyventi,
manipuliuojant aplinka ir visuomene.

Jeigu reikėtų tiksliai nurodyti
priežastį, kodėl esu sėkminga,

tai tik todėl, kad aš buvau
ir esu mylimas vaikas.

Taip, itin šelmiškas ir
pilnas sarkazmo vaikas,

bet vis tiek mylimas vaikas.

Parodydama jums,
kas aš esu šiandien,

norėjau pasiūlyti jums
kitokį požiūrį.

Norėjau užginčyti idėją,

kad dizainas tėra įrankis
funkcijai ir grožiui kurti.

Dizainas smarkiai veikia
žmonių gyvenimus,

visų žmonių gyvenimus.

Dizainas yra būdas, kurio dėka
galime jaustis priklausantys pasauliui,

tačiau taip pat ir būdas, kurio dėka
galime išlaikyti asmens orumą,

ir žmogaus teises.

Dizainas taip pat gali
skatinti pažeidžiamumą

grupei žmonių, kurių poreikiai
nebuvo apsvarstyti.

Taigi šiandien aš norėjau
mesti įššūkį jūsų suvokimui.

Kieno poreikius pamirštame,
kurdami dizainą?

Kaip galėtume sustiprinti jų balsus

ir jų patirtis.

Koks yra kitas žingsnis?

Dizainas yra didžiulė privilegija,

bet ir dar didesnė atsakomybė.

Aš noriu, kad atmerktumėte akis.

Labai jums ačiū.

(Plojimai.)