Lemn Sissay: Valstybės vaikas

Lieratūra nuo seno žavėjo įvaikintų, globojamų ir našlaičių vaikų istorijomis, nuo Mozės iki Pelenės, nuo Oliverio Tvisto iki Hario Poterio. Tad kodėl gi daugelis tėvų paliktų vaikų siekia užslėpti savo praeitį? Poetas ir dramaturgas Lemn Sissay papasakos savo jaudinančią istoriją.

Praleidau 18 vaikystės metų būdamas pamestinukas

vaikų namuose ir globėjų šeimoje,

galima teigti, jog esu šios srities ekspertas,

kadangi esu ekspertas, noriu pabrėžti, jog

eksperto statusas nereiškia, kad esi teisus

tiesos akivaizdoje.

Jei tave globoja valstybė, teisiškai ji yra tavo

tėvai, loco parentis [lot. globėjas].

Margaret Thatcher [Didžiosios Britanijos premjerė] buvo mano motina. (Juokas)

Tik neminėkime maitinimo krūtimi. (Juokas)

Haris Poteris buvo globojamas.

Pipas iš "Didžiųjų lūkesčių" buvo įvaikintas;

Supermenas buvo įvaikintas;

Pelenė buvo įvaikinta;

Lisbeth Salander, mergina su drakono tatuiruote,

buvo įvaikinta ir institucionalizuota;

Betmenas buvo našlaitis;

Lyra Belacqua iš Filipo Pullmano "Šiaurės pašvaistė"

buvo įvaikinta,

Džeinė Eir, įvaikinta,

Roaldo Dahlo Džeimsas iš "Džeimsas ir milžiniškas persikas";

Matilda; Mozė -- Mozė! (Juokas)

Mozė! (Juokas)

Berniukai iš Michael Morpurgo's "Friend or Foe",

Alem iš Benjamino Zephaniah's "Refugee Boy",

Lukas Skaivokeris --

Lukas Skaivokeris! (Juokas) --

Oliveris Tvistas;

Cassia iš Hong Ying "Šanchajaus sugulovė";

Celie iš Alice Walker "The Color Purple".

Visi šie šaunūs pramanyti veikėjai, visi, kurie

kentėjo dėl savo situacijos,

visi, kurie įkvėpė tūkstančius kitų knygų

ir kitų filmų, visi jie

buvo globojami, įvaikinti, arba našlaičiai.

Atrodo, kad rašytojai žino, jog svetimas vaikas

atskleidžia tai, kokia ištikrųjų yra globojanti šeima,

o ne kokia apsimeta esanti.

Jie taip pat naudoja nepaprastus įgūdžius,

kad įveiktų neeilines situacijas diena iš dienos.

Kaip mes to nepastebime ir nesuprantame?

Ir kodėl mes nesugebame rasti ryšio tarp klausimo,

"kaip jie atsidūrė tokiose situacijose?",

ir tarp šių neįtikėtinų populiariosios kultūros ir religijos veikėjų

ir tarp įvaikintų, globojamų ar našlaičių vaikų tarp mūsų?

Ne mūsų užuojautos jiems reikia,

o pagarbos.

Žinau garsių muzikantų,

žinau aktorių ir filmų žvaigždžių, ir milijonierių, ir romanų rašytojų,

geriausių teisininkų, televizijos vadovų,

žurnalų redaktorių, nacionalinių žurnalistų,

šiukšlių išvežėjų ir kirpėjų, ir jie visi buvo

užauginti vaikų namuose, globoti, arba įvaikinti,

ir daugelis jų užaugę

bijo prabilti apie savo kilmę manydami, jog tai gali

kažkaip susilpninti jų pasitikėjimą savimi,

panašiai kaip Supermeną veikia Kriptonitas, arba tarsi tai kaip kokia tiksinti bomba,

pritaisyta iš vidaus. Globoti vaikai,

vaikai, kurie praleido savo vaikystę vaikų namuose, turi teisę

turėti ir dalintis savo vaikystės prisiminimais,

Ta elementaru.

Mano paties motina - ir turėčiau paminėti-

ji atvyko į šią šalį 60-ųjų antroje pusėje,

ir ji, na suprantate, ji tapo nėščia,

kaip ir visos moterys 60-aisiais. Suprantate ką turiu galvoje?

Jos tiesiog tapdavo nėščios.

Ir ji, tiesą pasakius, negalėjo net įsivaizduoti,

į ką pakliuvo.

1960-iais - šiek tiek istorijos- 1960-iais,

jei pastojote būdama vieniša,

į jus žiūrėjo kaip į grėsmę visuomenei.

Jūs būdavote atskiriama nuo šeimos valstybės dėka,

Jūs būdavote atskiriama nuo šeimos ir apgyvenama

motinos ir vaiko namuose.

Jums priskirdavo socialinį darbuotoją.

Eilėje laukė įsivaikinti trokštantys tėvai.

Socialinio darbuotojo svarbiausias tikslas buvo

priversti moterį, esančią labiau pažeidžiamą nei bet kada gyvenime,

pasirašyti įvaikinimo dokumentus.

Taigi įvaikinimo dokumentai buvo pasirašyti.

Motinos ir vaiko namus dažnai valdė vienuolės.

Įvaikinimo dokumentai buvo pasirašyti,

vaikas atiduotas įtėviams, o motina

išsiųsta atgal į jos bendruomenę

pranešus žmonėms, kad ji buvo išvykusi trumpų atostogų.

Trumpų atostogų.

Trumpų atostogų.

Moters buvimas moterimi sugėdinamas ir užmaskuojamas

"trumpomis atostogomis".

Įvaikinimo procesas buvo tik mėnesių klausimas,

tad kaip ir viskas buvo paruošta, sandoris atliktas,

sklandus, praktiškas sprendimas:

Valdžia tapatinama su ūkininku,

įvaikinantys tėvai tapatinami su vartotojais,

motina tapatinama su žeme ir vaikas su derliumi.

Gana paprasta kalbėti globėjišku tonu apie praeitį,

kad atsisakytume savo įsipareigojimų dabartyje.

Kas nutiko tada yra tiesioginis atspindys

to, kas vyksta dabar. Visi manė atlieką

teisėtą pareigą Dievui, valstybei

ir visuomenės ateičiai dalyvaudami šiame greito įvaikinimo mechanizme.

Taigi ji atkeliauja čia 1967-aisiais, besilaukianti,

ir kilusi iš Etiopijos, kuri tuo metu šventė

savo pačios jubiliejų

valdant imperatoriui Haile Selassie,

ir atkeliauja mėnesius prieš Enoch Powell kalbą,

"Kraujo upių" kalbą.

Jos lėktuvas nusileidžia vos prieš The Beatles įrašant "Baltąjį albumą",

mėnesiams iki Martino Luther'io King'o nužudymą.

Tai buvo meilės vasara, jei buvai baltaodis.

Jei buvai juodaodis, tai buvo nepykantos vasara.

Taigi iš Oksfordo ji nusiunčiama į šiaurės Angliją

į motinos ir vaiko namus, ir jai paskyrė socialinį darbuotoją.

Tai jos planas. Suprantate, turiu paminėti-

jos planas buvo mane palikti vaikų namuose neilgam laikui,

kol ji mokysis. Bet socialinis darbuotojas

turėjo kitų planų.

Jis surado įtėvius ir pasakė jiems:

"Traktuokite tai kaip įsivaikinimą. Jis jūsų amžinai.

Jo vardas Normanas" (Juokas)

Normanas! (Juokas)

Normanas!

Ir štai jie mane pasiėmė. Aš buvau lemtis, jie sakė.

Aš buvau Dievo ženklas, jie sakė.

Aš buvau Normanas Markas Greenwoodas.

Ir kitus 11 metų viskas, ko norėjau, yra kad šiai moteriai, mano gimdytojai,

būtų išdraskytos akys už įvaikinimo dokumentų nepasirašymą.

Ji buvo bloga moteris,

pernelyg savanaudiška, kad pasirašytų, taigi tuos 11 metų aš

klupėjau ir meldžiausi.

Aš bandžiau melstis. Prisiekiu, bandžiau.

"Dieve, ar galiu gauti dviratį Kalėdoms?"

Bet visada sau atsakydavau, "Taip, žinoma gali"

(Juokas)

Ir tada turėdavau nuspresti, ar tai

buvo Dievo balsas, ar Velnio balsas.

Ir ,kaip pasirodo, turiu savyje Velnią.

Kas galėjo žinoti? (Juokas)

Taigi dar praėjo dveji metai,

ir jie patys susilaukė vaikų,

dar po dvejų metų jie turėjo dar vieną palikuonį,

ir dar po kiek laiko

jie susilaukė vaiko, kurį vadindavo netyčiuku,

kas man atrodė kaip keistas vardas. (Juokas)

Buvau jau tikrų tikriausias paauglys,

tad pradėjau imti sausainius iš dėžutės neatsiklausdavęs.

Ėmiau užsibūti lauke vis ilgiau, ir t.t.

Gal dėl savo religingumo, o gal dėl naivumo,

mano mama ir tėtis, kurie, tikėjau, tokie bus amžinai,

ir kaip jie patys teigė, buvo mano mama ir tėtis,

įsiteigė, jog manyje yra Velnias.

Ir tuom, turiu pasakyti, jie

sudarė sąlygas mano išvykimui.

Jie pasisodino mane prie stalo, mano įmotė, ir tarė man:

"Tu nemyli mūsų, ar ne"? Vienuolikmečiui.

Jie turėjo tris kitus vaikus. Aš buvau ketvirtas. Trečiasis buvo netyčiukas.

Ir atsakiau: "Žinoma kad myliu." Nes taip jau būna, kad myli.

Mano įmotė paprašė manęs eiti ir pagalvoti apie meilę

ir tai, kas ji yra, ir perskaičius Šventajį Raštą ir pareiti rytoj

ir atsakyti į klausimą nuoširdžiai ir atvirai.

Taigi tai buvo galimybė. Jei jie manęs klausė,

ar aš juos myliu ar ne, reškias, aš jų neturėčiau mylėti,

kas mane privedė prie tos minties, kurią jie ir norėjo ištraukti.

"Aš paprašysiu Dievo Jo atleidimo, ir Jo šviesa užlies

juos per mane. Kaip nuostabu." Tai buvo galimybė.

Teologijos pagrindas buvo puikus, metas nekėlė abejonių,

ir nuoširdesnio atsakymo nusidėjėlis negalėtų surasti.

"Aš turėčiau jūsų nemylėti", pasakiau jiems. "Bet paprašysiu Dievo atleidimo."

"Todėl, kad tu mūsų nemyli, Normanai,

aišku,kad pasirinkai savo kelią."

Po paros mano socialinis darbuotojas,

šis keistas vyras, kuris lankydavo mane kas kelis mėnesius,

laukė manęs mašinoje, kad atsisveikinčiau su tėvais.

Niekam nepasakiau sudie, nei mamai, nei tėvui,

nei sesėms, nei broliams, nei tetoms, nei dėdėms,

nei pusbroliams, nei seneliams, niekam.

Pakeliui į vaikų namus ėmiau savęs klausinėti,

"Kas man atsitiko?"

Jaučiausi taip, lyg ne žemė būtų išslydusi iš po kojų, bet

lyg būtų atsivėrusi pati pragaro gelmė ir mane prarijusi.

Kai grįžau į --

Per kitus ketvertą- penketą metų

gyvenau keturiuose skirtinguose vaikų namuose.

Trečiuose vaikų namuose, 15os metų,

pradėjau maištauti, ir mano poelgis buvo toks:

gavau 3 skardines dažų, Airfix dažų, tų, kuriuos naudojame modeliavimui,

ir aš užlipau -- tai buvo dideli vaikų namai, dideli Viktorijos vaikų namai --

ir aš užlipau į mažą bokštelį pačiame viršuje,

ir ėmiau pilti dažus, raudonus, geltonus ir žalius,

Afrikos spalvos, žemyn, palei plyteles.

Jų nesimatė iš gatvės, nes namai

buvo apsupti medžių.

Už šį veiksmą buvau įkalintas metams

pataisų centre, kuris iš tikrųjų buvo

kardomasis centras. Tai buvo tarsi kalėijmas

jauniems žmonėms.

Beje, praėjus daugeliui metų, mano socialinis darbuotojas pripažino,

kad aš neturėjau būti ten pasodintas.

Nebuvau niekuo kaltinamas. Aš nieko blogo nepadariau.

Bet kadangi neturėjau šeimos, kuri būtų manimi susirūpinusi,

jie galėjo su manimi daryti ką tik panorėję.

Man 17 metų ir

jie turėjo izoliuotą kamerą.

Jie mane marširuodavo koridoriais eilės gale.

Jie -- Aš buvau apgyvendintas bendrabutyje

kartu su nepalaužiamu nacių ideologijos sekėju.

Visi darbuotojai- buvę policininkai -- įdomu --

ir buvę lygtinai nuteistų asmenų prižiūrėtojai.

Vyras, kuris viskam vadovavo, anksčiau buvo armijos karininkas.

Kaskart, kai mane palankydavo žmogus, kurio nepažinojau,

kuris maitindavo mane vynuogėmis, kas tris mėnesius,

būdavau nurengtas ir apieškotas.

Tuose namuose buvo daug jaunų vaikinų, kurie buvo suimti

už tokius nusikaltimus, kaip žmogžudystė.

Ir tai buvo toks ugdymas, kokį gavau

17 metų išbuvęs valstybės sūnum.

Privalau pasidalinti šia istorija.

Turiu pasakoti ją, nes neatsirado nė vieno, kuris

būtų sugebėjęs sujungti visus istorijos galus.

Aš palaipsniui supratau, jog neturiu nei vieno žmogaus,

kuris mane pažinotų ilgiau nei metus.

Matote, štai ką duoda šeima.

Ji duoda atsvaros tašką.

Mano tikslas nėra apibūdinti gerą ar blogą šeimą.

Aš tik sakau, jog žinote, kada yra jūsų gimtadienis dėka to,

kad kažkas jums pasako, kada jūsų gimtadienis,

motina, tėvas, sasė, brolis, teta, dėdė,

pusbrolis, senelis. Tai kažkam rūpi,

ir todėl jums taip pat tai svarbu. Įsivaizduokite,

aš buvau 14os metų, susigūžęs savyje,

nors ir nepaliestas, fiziškai nepaliestas.

Aš dalinuosi istorija. Dalinuosi paprasčiausiai tam, kad pasakyčiau,

jog kai palikau vaikų namus, turėjau du dalykus,

kuriuos norėjau padaryti. Vienas buvo surasti savo šeimą,

ir kitas buvo rašyti poeziją.

Kūryboje mačiau šviesą.

Vaizduotėje regėjau neišsenkančias gyvenimo galimybes,

beribę tiesą, amžiną tikrovės konstravimą,

būtovę, kurioje pyktis buvo meilės paieškų išraiška,

kur disfunkcionalumas

yra tikroji reakcija į netiesą.

Aš tik turiu jums visiems pasakyti: radau visą savo šeimą

jau suaugęs. Praleidau visą savo gyvenimą jų ieškodamas,

ir dabar aš turiu absoliučiai disfunkcinę šeimą- kaip ir visi kiti.

Bet tai jums pasakoju, kad paprasčiausiai pasakyčiau, jog

galite įvertinti, kokio stiprumo yra demokratija pagal tai,

kaip jos valdžia elgiasi su savo vaiku.

Aš nekalbu apie vaikus. Aš turiu omenyje valstybės sūnus ir dukteris.

Ačiū labai. Man buvo garbė. (Aplodismentai)

(Aplodismentai)