Kelionė po menininko mintis

Dustin Yellin kuria įtaigų meną, kuris pasakoja sudėtingas, mitų įkvėptas istorijas. Kaip jis išvystė savo stilių? Šioje nuginkluojančioje kalboje jis atskleidžia menininko kelionę, prasidėjusią nuo 8 metų amžiaus ir savo išskirtinį mąstymą ir matymą. Sekite keliu, vedančiu jį ties jo naujausiu svarbiu darbu (ar dviem).

Mane augino lesbietės kalnuose,

ir aš prieš kiek laiko atvykau į Niujorką
lyg koks miško gnomas.

(Juokas.)

Tai man atsuko porą varžtelių,
bet prie to grįšiu vėliau.

Pradėsiu nuo to, kai
buvau aštuonerių metų.

Aš paėmiau medinę dėžutę,

ir palaidojau dolerio kupiūrą, rašiklį
ir šakutę šioje dėžutėje Kolorade.

Ir maniau, kad keli keisti humanoidai
ar ateiviai ras šią dėžę po 500 metų

ir sužinos kaip mūsų
rūšis keitėsi idėjomis,

galbūt kaip mes valgėm savo spagečius.

Tikrai nežinau.

Na, tai kažkaip juokinga,

nes štai aš čia, po 30 metų,
ir vis dar kuriu dėžes.

Kažkada buvau Havajuose –

mėgstu kopinėti ir nardyti
ir daryti visas tas keistenybes,

ir aš dariau koliažą savo mamai.

Ir aš paėmiau žodyną, ir aš jį suplėšiau,

ir padariau kažką panašaus
į Agnes Martin tinklelį,

ir viską užpyliau derva,
ir ten įstrigo bitė.

Ji bijo bičių ir yra joms
alergiška, tad užpyliau

daugiau dervos ant drobės, manydamas,
kad galiu taip paslėpti ar panašiai.

Vietoj to nutiko priešingai:

Kažkaip susidarė padidinimas,

kaip padidinamasis stiklas,
ant žodyno teksto.

Tai ką aš padariau?
Sukūriau daugiau dėžių.

Šįkart pradėjau dėti elektroniką, varles,

keistus butelius, rastus gatvėje –
viską ką galėjau rasti –

nes aš visada rasdavau įvairių
daiktų visą savo gyvenimą,

ir bandžiau sudaryti ryšius ir
papasakoti istorijas tarp šių objektų.

Taigi pradėjau piešti aplink objektus,

ir supratau: Šventa karve,
aš galiu piešti erdvėje!

Aš galiu sukurti sklandančias linijas,

panašias į linijas, nupieštas
aplink lavoną nusikaltimo vietoje.

Tad aš ištraukiau objektus

ir sukūriau savo paties sukurtų
subjektų taksonomiją.

Pirma, botanikos –
kurį jūs galite šiaip taip suprasti.

Tada aš sukūriau keletą
keistų vabalų ir būtybių.

Buvo tikrai smagu: aš tik
piešiau ant dervos sluoksnių.

Ir buvo gana kieta, nes aš pradėjau
dalyvauti parodose ir panašiai,

uždirbinėjau pinigus, galėjau
nuvesti savo merginą vakarienės,

ir eiti net į „Sizzler“.

Tai buvo geri laikai, žmogau.

(Juokas.)

Po kiek laiko pasiekiau žmogaus formą,

realaus dydžio dervų skulptūras su
žmonių piešiniais sluoksniuose.

Tai buvo puiku, išskyrus vieną dalyką:

aš lėtai ėjau į mirtį.

Nežinojau ką daryti, nes derva
būtų mane nužudžiusi.

Ir aš kasnakt ėjau į lovą
su šia mintimi.

Taigi, pabandžiau naudoti stiklą.

Pradėjau piešti ant stiklo sluoksnių,

tartum pieštum ant lango,
tada uždėtum kitą langą,

ir dar kitą, ir tuomet
turite visus tuos langus, kartu

sudarančius trijų
dimensijų kompoziciją.

Ir tai suveikė, nes aš galėjau
nustoti naudojęs dervą.

Taigi taip dariau metų metus,

ir to kulminacija buvo labai didelis
darbas, kurį vadinu „Triptiku.“

„Triptiką“ daugiausiai įkvėpė

Jeronimo Boscho
„Žemiškų malonumų sodas,“

paveikslas, kabantis
Prado muziejuje Ispanijoje.

Ar jūs, žmonės, žinot šį paveikslą?

Gerai, nes tai kietas paveikslas.

Jis pralenkęs laiką, taip jie sako.

Taigi, „Triptikas.“
Smulkiai jums jį nupasakosiu.

Jis sveria apie 10 886 kilogramus.

5,5 metro ilgio.

Jis dvipusis, taigi tai yra
11 metrų kompozicija.

Ji gana keista.

Na, tai kraujo fontanas.

(Juokas.)

Kairėje matote Jėzų ir skėrius.

Čia urvas,

kur visi padarai su gyvūnų galvomis
keliauja tarp dviejų pasaulių.

Jie keliauja iš reprezentacinio

pasaulio į šią analoginę požemio
karalystę, kur jie slepiasi.

Štai čia padarai su gyvūnų
galvomis prie švyturio,

ir jie visi ruošiasi masinei
savižudybei vandenyne.

Vandenynas yra sudarytas
iš tūkstančių elementų.

Čia paukščių dievas
pririštas prie karo laivo.

(Juokas.)

pamokslininkas Billy Graham vandenyne,

Horizon naftos išsiliejimas, Jonas,
Osama bin Ladeno slėptuvė –

čia galima rasti pačių keisčiausių dalykų,

jei žiūrėsite labai įdėmiai į vandenyną.

Na, čia ponia būtybė.

Ji lipa iš vandenyno ir
spjauna naftą į vieną ranką

ir jai debesys kyla
iš jos kitos rankos.

Jos rankos kaip svarstyklės,

ir ji turi Žemės ir kosmoso
pusiausvyros mitologinę nuorodą.

Taigi tai viena „Triptiko“ pusė.

Tai šiek tiek pasakojamasis dalykas.

Čia jos ranka, į kurią ji spjauna.

Ir tuomet, kai einate prie kitos pusės,

ji turi kažkokį straublį,
lyg paukščio snapą,

ir ji spjauna debesis iš savo straublio.

Tuomet ji turi 5,5 metro ilgio gyvatės
uodegą kuri sujungia „Triptiką“.

Na, jos uodega užsidega
nuo ugnikalnio.

(Juokas.)

Nežinau kodėl taip nutiko.

(Juokas.)

Taip nutinka, žinote.

Jos uodega užsibaigia
ciklopišku akies obuoliu,

sukurtu iš 1986 metų teroristų kortelių.

Ar jūs, žmonės, jas matėt?

Jos buvo išleistos 1980,
tarsi teroristų beisbolo kortelės.

Pralenkusios savo laiką.

(Juokas.)

Tai jus prives prie mano
paskutinio projekto.

Aš dabar darau du projektus:

Vienas vardu „Psichogeografijos“.

Tai maždaug 6 metų trukmės projektas
100 tokių žmonių sudarymui.

Kiekvienas yra mūsų kultūros archyvas,

sudarytas iš suplėšytų žinių ir medžiagos,

ar tai būtų enciklopedijos,
ar žodynai, ar žurnalai.

Bet kiekvienas jų yra tarsi
žmogaus formos archyvas,

ir jie keliauja grupėmis
po 20, 4 ar 12 vienu metu.

Jie kaip ląstelės –
atkeliauja kartu, pasidalija.

Ir jūs galite vaikščioti tarp jų.
Man jos truko amžinybę.

Praktiškai kiekviena jų yra 1361
kilogramo svorio mikroskopo skaidrė

su žmogumi įstrigusiu viduje.

Šitas turi mažą urvą krūtinėje.

Čia jo galva, čia krūtinė,
jūs jau galite matyti pradžią.

Aš jums paaiškinsiu apie šį kūną žemiau:

Čia krioklys trykštantis iš jo krūtinės,

uždengiantis jo penį – ar ne penį,
ar kažką kita,

kažką dvilyčio.

Aš greitai su jumis
prabėgsiu per šiuos darbus,

nes negaliu per ilgai jų aiškinti.

Čia sluoksniai, jūs galite
juos kažkaip pamatyti.

Tai kūnas, skeliamas pusiau.

Šitas turi dvi galvas,

ir tarp tų dviejų galvų vyksta pokalbis.

Jūs galite matyti išlendančias piliules,

iš šios keistos statulos į vieną galvą.

Čia nedidelė miško scena krūtinės ertmėje.

Ar matote?

Na, ši kalba yra apie šias dėžes,

tokias dėžes, kuriose esame.

Ši dėžė, kurioje mes esame,
Saulės sistema yra dėžė.

Tai jus veda prie mano paskutinės dėžės.

Tai plytų dėžė.
Tai meno galerija „Pioneer Works“.

(Ovacijos).

Tos dėžės viduje yra fizikas,

neurologas, dailininkas, muzikantas,

rašytojas, radijo stotis,
muziejus, mokykla,

leidyklos padalinys, kad skleistume mūsų
čia kuriamą turinį po pasaulį;

sodas.

Mes supurtom šią dėžę,

ir visi tie žmonės pradeda trankytis
vienas į kitą, kaip dalelytės.

Ir, manau, šitaip jūs keičiate pasaulį.

Jūs perkuriate iš naujo savo vidų
ir dėžę, kurioje gyvenate.

Jūs susirenkate kartu, kad suprastumėte,
kad mes visi čia esame įklimpę kartu,

kad ši klaidinga skirtumo iliuzija –

ta šalių, sienų,
religijų idėja – neveikia.

Mes visi esame sudaryti iš tų
pačių daiktų, toje pačioje dėžėje.

Ir jeigu mes nepradėsime keistis
tais daiktais gražiai ir tvarkingai,

mes tikrai greitai mirsime.

Labai jums ačiū.

(Plojimai.)