Kodėl 30 nėra naujieji 20

Klinikinė psichologė Meg Jay turi drąsią žinią 20-29-mečiams: kitaip nei įprasta manyti, šis gyvenimo laikotarpis nėra bereikalingi 10 metų. Provokuojančioje kalboje Jay sako, kad planuoti gyvenimą verta iš anksto, nepaisant to, kad vedybos, darbas ir vaikai ateina vėliau. Ji duoda tris patarimus kaip 20-29-mečiai gali išnaudoti savo daugiausia lemiantį gyvenimo dešimtmetį.

Kai buvau dvidešimt kelių metų,

pradėjau dirbti su pirmuoju
psichoterapijos pacientu.

Buvau klinikinės psichologijos doktorantė
Berklyje.

Ji buvo 26-erių metų moteris vardu Aleks.

O Aleks atėjo į pirmąjį susitikimą

dėvėdama džinsus ir ilgą netvarkingą
palaidinę,

įgriuvo į mano ofiso krėslą,

nusispyrė batus

ir pasakė, kad atėjo kalbėtis
apie bėdas su vaikinais.

Tai išgirdus man taip palengvėjo.

Mano kursiokės pirmasis klientas
buvo padegėjas.

(Juokas)

O man teko dvidešimtkeliametė,
norinti kalbėti apie vaikinus.

Su tuo galėjau susitvarkyti.

Bet nesusitvarkiau.

Klausantis istorijų,
kurias atnešdavo Aleks

buvo lengva tiesiog linksėti galva,

kol patvoriais spardėme skardinę.

„Trišdešimt yra naujieji dvidešimt“,
sakydavo Aleks,

ir pati tegalvojau, kad ji teisi.

Darbas vyksta vėliau,
vedybos įvyksta vėliau,

vaikai vėliau, net ir mirtis vėliau.

20-29-metės kaip Aleks ir aš
turėjome marias laiko.

Bet greitai mano mokslinis vadovas
mane ėmė versti

versti Aleks galvoti apie savo
intymų gyvenimą.

Aš susilaikiau.

Pasakiau, "taip, ji susitikinėja tuščiai,

miega su idiotu,

bet ji juk neplanuoja už jo tekėti."

Ir tada mano vadovas pasakė,

„Dabar ne, bet ji gali ištekėti už kito.

Be to, geriausias laikas
rūpintis Aleks santuoka

yra tol, kol ji nesusituokusi.“

Tai psichologai vadina „Aha!“ akimirkomis.

Tai buvo akimirka, kai supratau: 30 nėra naujieji 20.

Taip, žmonės nusėda vėliau, nei būta anksčiau,

bet vien dėl to Aleks 20-29-ieji metai nebuvo tuščias laikas.

Aleks amžius buvo geriausias laikas tobulėti,

o mes sėdėjome ir švaistėme tai.

Tada supratau, kad šitas nepiktybinis aplaidumas

buvo tikra problema su tikromis pasekmėmis,

ne tik Aleks ir jos intymiems santykiams,

bet visų ateities 20-mečių

karjeroms ir šeimoms.

Šiuo metu JAV gyvena 50 milijonų žmonių

kurių amžius 20-29 metai.

Kalbame apie 15% populiacijos,

arba 100% galvojant,

kad niekas netampa suaugusiu

pirma nebūdamas 20-ies.

Pakelkite rankas, jei jums nuo 20 iki 29.

Noriu jus visus pamatyti.

O, valio! Jūs nuostabūs.

Dirbdamas su 20-mečiais tikrai juos pamilsti,

dėl jų nemiegi ir...

Gerai. Puiku, 20-29-mečiai tikrai rūpi.

Taigi specializuojuosi darbe būtent su jais, nes tikiu,

kad kiekvienas iš tų 50 milijonų

nusipelno žinoti, ką psichologai,

sociologai, neurologai ir vaisingumo specialistai

jau žino:

teisingai išnaudoti savo 20-29 metus yra

vienas paprasčiausių, bet ir efektyviausių būdų,

pagerinti savo darbą, intymų gyvenimą,

laimę ir gal net padėti pasauliui.

Tai nėra mano nuomonė. Tai faktai.

Žinome, kad 80% gyvenimą labiausiai apibrėžiančių

dalykų įvyksta iki 35 metų.

Tai reiškia, kad 8 iš 10
gyvenimo sprendimų,

potyrių ir "Aha!" momentų,

kurie gyvenimą padaro tokį, koks jis yra,

įvyks iki 35 metų.

Tie, kuriems per 40, nepanikuokite.

Šiai auditorijai viskas bus gerai.

Žinome, kad pirmieji 10 karjeros metų

turi eksponentinį poveikį

ateities atlyginimui.

Žinome, kad daugiau nei pusė amerikiečių

yra susituokę arba draugauja

su savo ateities antra puse dar iki 30.

Žinome, kad smegenys pabaigia savo antrąjį

ir paskutinį augimo protrūkį iki 30-ies,

kada smegenys pasiruošia gyvenimui suaugus

ir tai reiškia, kad viskas, ką norite su savimi pakeisti,

turi būti atlikta dabar.

Žinome, kad asmenybė iki 30-ies keičiasi labiau

nei bet kuriuo kitu gyvenimo laikotarpiu,

ir žinome, kad moterys vaisingiausios 28-erių,

ir po 35 tai pasidaro sudėtinga.

Taigi laikas nuo 20 iki 30 yra pats geriausias

save šviesti apie savo kūną ir savo galimybes.

Tad kai galvojame apie vaikų vystymąsi,

visi žinome, kad pirmieji 5 metai yra kritinis laikotarpis

kalbai ir prisirišimui smegenyse.

Tai laikas, kai paprastas kasdienis gyvenimas

turi neproporcingą poveikį tam, kuo patapsime.

Bet mažiau girdime apie tai, kad yra ir

suaugusiųjų vystymasis, ir 20-29 gyvenimo metai

tam yra kritinis laikotarpis.

Bet tokio amžiaus žmonės girdi ne tai.

Laikraščiai kalba apie kintančius suaugusiųjų planus.

Tyrėjai 20-29 metų laikotarpį vadina ištęsta paauglyste.

Žurnalistai šiai amžiaus grupei kuria kvailas pravardes

kaip "tviksteriai" ir taip toliau.

Tai tiesa.

Savo kultūroje mes nuvertinome tai, kas išties

yra esminis dešimtmetis asmenybės formavimesi.

Leonard Bernstein pasakė, kad norint pasiekti didžių

dalykų, reikia plano ir nepakankamai laiko.

Argi ne tiesa?

Kaip manote, kas nutinka,

kai 20 kelių metų žmogui pasakoma

"Turi 10 papildomų metų pradėti savo gyvenimą"?

Nieko.

Iš to žmogaus atėmėte būtinumo jausmą ir ambicijas

ir nenutinka visiškai nieko.

O tada šie protingi ir įdomūs žmonės,

tokie kaip jūs ar jūsų vaikai,

ateina į mano ofisą ir sako tokius dalykus kaip:

"Žinau, kad mano vaikinas man netinka,

bet šitie santykiai nesiskaito, tiesiog žudau laiką."

Arba: "Visi sako, kad jeigu pradėsiu

karjerą iki 30-ies, viskas bus gerai."

Bet tai ima skambėti taip:

"Mano 20-29 metai beveik baigėsi ir tolyn nepasistūmėjau,

o mano CV geriau atrodė baigus universitetą."

Ir tada tai skamba taip:

"Santykiai iki 30-ies buvo kaip muzikinės kėdės.

Visi lakstė aplink savo malonumui,

bet kažkada apie 30 muzika ėmė ir nutilo

ir visi atsisėdo.

Nenorėjau vienintelė stovėti,

todėl kartais manau, kad ištekėjau už savo vyro

todėl, kad jis buvo artimiausia kėdė sukakus 30."

Kur čia yra 20-29-mečiai?

Nedarykite to.

Gerai, tai skamba kiek keistai, bet nesuklyskite,

šis laikas labai svarbus.

Kai daug kas yra nustumta į 30-uosius metus,

atsiranda neįsivaizduojamas spaudimas

staigiai pradėti karjerą, pasirinkti miestą, partnerį

ir susilaukti dviejų ar trijų vaikų per labai trumpą laiką.

Daugelis šių dalykų nesuderinami

ir tyrimai jau pradeda rodyti,

kad padaryti visa tai sukakus 30 kelia daug daugiau

sunkumų ir streso.

Po 2000-ųjų vidurio gyvenimo krizė

nėra raudonos sportinės mašinos pirkimas.

Tai yra susivokimas, kad neturi norimos karjeros.

Kad neturi vaikų, kurių trokšti,

ar nebegali svo vaikui padovanoti brolio ar sesės.

Per daug 30-mečių ir 40-mečių

pasižiūri į save ir mane, sėdinčią šalia jų,

ir apie savo 20-uosius metus sako

"Ką aš dariau? Ką sau galvojau?"

Noriu tai pakeisti, kaip tokio amžiaus žmonės

elgiasi ir kaip galvoja.

Štai istorija, kaip tai galima padaryti.

Tai istorija apie moterį vardu Emma.

Būdama 25 Emma atėjo į mano ofisą,

nes jai, jos žodžiais, buvo asmenybės krizė.

Ji sakė, kad jai turbūt patiktų dirbti su menu

ar pramogų verslu, bet ji dar neapsisprendusi,

todėl pastaruosius keletą metų ji dirba padavėja.

Dėl to, kad taip pigiau, ji gyveno su draugu,

kuris rodė savo charakterį labiau nei ambicijas.

Kad ir kokie nelengvi jai buvo metai po 20-ies,

jos gyvenimas iki tol buvo dar sunkesnis.

Ji dažnai verkdavo per mūsų susitikimus,

bet tada susiturėdavo sakydama,

"Negali rinktis savo šeimos, bet gali rinktis draugus."

Taigi, vieną dieną Emma įeina,

atsisėda, panarina galvą

ir didelę valandos dalį raudoja.

Ji ką tik nusipirko naują adresų knygą

ir visą rytą praleido surašinėdama kontaktus,

bet tada ėmė spoksoti į tuščią laukelį,

šalia kurio buvo žodžiai

"Nelaimės atveju, prašau susisiekti su... ."

Ji beveik isteriškai pažvelgė į mane ir tarė:

"Kas man padės, jei pateksiu į avariją?

Kas manimi rūpinsis, jei susirgsiu vėžiu?"

Tą momentą sutelkiau viską, ką turėjau,

kad nepasakyčiau "Aš".

Bet Emmai reikėjo ne kažkokio

besirūpinančio terapeuto.

Emmai reikėjo geresnio gyvenimo ir aš supratau, kad čia buvo jos šansas.

Sužinojau per daug nuo tada, kada dirbau su Aleks,

kad prasėdėčiau, kol slenka Emmos svarbiausias

gyvenimo dešimtmetis.

Ir per ateinančias savaites ir mėnesius

sakiau Emmai

tris dalykus, kuriuos turi žinoti kiekvienas

20-29 metų vyras ir moteris.

Pirma, liepiau Emmai pamiršti apie asmenybės krizę

ir susikurti asmenybės kapitalo.

Sakydama "asmenybės kapitalas" turiu galvoje

ką nors, kas asmenybei prideda vertės.

Daryti kažką, kas yra investicija

į tai, kuo nori būti ateityje.

Nežinojau Emmos ateities karjeros

ir niekas nežino, kaip klostysis darbas, bet žinau tai:

asmenybės kapitalas kuria asmenybės kapitalą.

Taigi būtent dabar yra laikas tam darbui kitoje šalies

dalyje, tai darbo programai ar tai verslo idėjai.

Aš nenuvertinu ieškojimų laiko būnant 20-ies,

o tik nuvertinu ieškojimus, kurie nieko neprideda,

kurie, beje, nėra ieškojimai.

Tai atidėliojimas.

Liepiau Emmai tyrinėti darbo pasaulį ir daryti tai prasmingai.

Antra, pasakiau Emmai, kad miesto gentis pervertinta.

Geriausi draugai puikiai tinka nuvežti iki oro uosto,

bet 20-29-mečiai, kurie buriasi kartu

su panašiais į save, apriboja

ką jie pažįsta, ką žino, kaip jie mąsto, kaip kalba,

ir kur dirba.

Nauja kapitalo dalis, tas naujas žmogus santykiams

beveik visada ateina ne iš vidinio draugų rato.

Nauji dalykai ateina iš vadinamųjų silpnųjų ryšių,

kuriuos sudaro draugų draugų draugai.

Taip, pusė 20-29-mečių mažai arba visai nedirba.

Bet pusė jų dirba ir silpnieji ryšiai

yra būdas patekti į dirbančiųjų grupę.

Pusė darbų yra visai nereklamuojami,

taigi susisiekimas su kaimyno bosu

gali padėti susirasti nepaskelbtą darbą.

Tai ne sukčiavimas. Tai mokslas, kaip sklinda informacija.

Ir galiausiai, Emma tikėjo, kad

negali pasirinkti šeimos, bet gali rinktis draugus.

Tai buvo tiesa jai dar augant,

bet turint virš 20 metų, Emma tuoj galėjo rinktis

ir šeimą, rinkdamasi sau partnerį

ir kurdama savo šeimą.

Pasakiau Emmai, kad turi rinktis šeimą dabar.

Galbūt manote, kad būnant 30-ies

yra geresnis laikas nusėsti

nei turint 20 ar net 25 metus,

ir čia su jumis sutinku.

Bet griebti bet ką, su kuo gyvenate ar miegate,

kai visi "feisbuke" eina prie altoriaus

nėra ėjimas į priekį.

Geriausias laikas tobulinti savo santuoką

yra prieš pačią santuoką

ir tai reiškia, kad į meilę reikia žiūrėti taip pat rimtai,

kaip žiūrime į darbą.

Šeimos kūrimas yra apgalvotas rinkimasis

su kuo būti ir ko norėti,

o ne tikėtis, kad kažkas pavyks, ar prastumsite laiką

su bet kuo, kas tuo metu pasirinks tave.

Ir kas gi nutiko Emmai?

Na, mes perėjome per jos adresų knygutę

ir ji rado seno kambarioko pusbrolį,

kuris dirbo meno muziejuje kitoje valstijoje.

Šis silpnas ryšys padėjo jai ten rasti darbą.

Šis darbo pasiūlymas suteikė priežastį

palikti vaikiną, su kuriuo ji gyveno.

Po 5 metų ji yra specialioji renginių organizatorė muziejams.

Ji ištekėjo už vyro, kurį apgalvotai pasirinko.

Jai patinka jos nauja karjera, ji myli savo šeimą

ir ji man atsiuntė atvirutę, kurioje parašė:

"Dabar nelaimės kontaktų laukelis

atrodo nepakankamai didelis."

Dėl Emmos istorijos tai skamba labai paprastai,

bet tai man ir patinka dirbant su 20-29-mečiais.

Jiems taip lengva padėti.

Jie lyg lėktuvai išvykstantys iš Los Andželo

vakarų kryptimi.

Iškart po pakilimo mažytis krypties skirtumas

nulemia ar atsidursime Aliaskoje, ar Fidžyje.

Taip pat ir būnant 21 ar 25, ar net 29.

Vienas geras pokalbis, vienos puikios atostogos,

viena gera TED kalba gali neįsivaizduojamai pakeisti,

kas bus po kelių metų ar net kartų.

Todėl šią idėją noriu perduoti visiems

20-29 metų žmonėms, kuriuos pažįstate.

Tai taip pat lengva, kaip tai, ką pasakiau Aleks.

Ir dabar turiu garbę tai sakyti

visiems 20-29-mečiams kaip Emma kasdien:

30 nėra naujieji 20, todėl imkite gyvenimą į savo rankas,

gaukite asmenybės kapitalo, naudokitės silpnosiomis

grandimis, rinkitės savo šeimą.

Nebūkite apibrėžti to, ko nežinojote

ar nedarėte.

Jūs sprendžiate savo gyvenimo ateitį dabar.

Ačiū.

(Plojimai)