Joshua Prageris: Ieškant žmogaus, kuris sulaužė mano kaklą
-
0:06 - 0:09Prieš metus Jeruzalėje išsinuomavau automobilį tam,
-
0:09 - 0:12kad galėčiau surasti žmogų, kurio niekada nebuvau sutikęs,
-
0:12 - 0:14kuris vėliau pakeitė mano gyvenimą.
-
0:14 - 0:17Aš neturėjau jo telefono numerio, kad paskambinčiau ir pasakyčiau, kad atvykstu.
-
0:17 - 0:19Neturėjau ir tikslaus adreso,
-
0:19 - 0:22bet žinojau jo vardą - Abedas,
-
0:22 - 0:26žinojau, kad jis gyvena 15 tūkst. gyventojų mieste Kfar Kara
-
0:26 - 0:31ir žinojau, kad prieš 21-erius metus
-
0:31 - 0:33jis sulaužė man kaklą.
-
0:33 - 0:38Taigi, vieną debesuotą Sausio rytą aš patraukiau į šiaurę
-
0:38 - 0:42sidabriniu "Chevy", norėdamas surasti šį žmogų ir kartu ramybę.
-
0:42 - 0:45Kelias susiaurėjo ir aš palikau Jeruzalę.
-
0:45 - 0:48Tuomet aš apsukau ratą, kur jo mėlynas sunkvežimis,
-
0:48 - 0:50pakrautas keturiomis tonomis grindų plytelių,
-
0:50 - 0:53priartėjo dideliu greičiu prie autobusiuko kairiojo kampo užpakalinės dalies,
-
0:53 - 0:56kur aš sėdėjau.
-
0:56 - 0:59Tuo metu man buvo 19-a metų.
-
0:59 - 1:02Buvau paaugęs penkis colius ir padaręs per 20 tūkst. atsispaudimų
-
1:02 - 1:05per aštuonis mėnesius ir naktį, prieš įvykstant avarijai,
-
1:05 - 1:07gėrėjausi savo nauju kūnu,
-
1:07 - 1:09žaidžiau krepšinį su draugais
-
1:09 - 1:11iki vidurnakčio gegužį.
-
1:11 - 1:14Savo didele dešine ranka pagriebiau kamuolį
-
1:14 - 1:18ir kuomet ta ranka palietė lanką pasijaučiau nenugalimu.
-
1:18 - 1:22Įsėdau į autobusą ir važiavau picos, kurią laimėjau žaidimo aikštelėje.
-
1:22 - 1:25Aš nemačiau artėjančio Abedo .
-
1:25 - 1:27Iš savo vietos aš žvelgiau į akmeninį miestą
-
1:27 - 1:30ant kalno, apšviestą vidurdienio saulės,
-
1:30 - 1:33kai iš paskos pajaučiau didelį smūgį,
-
1:33 - 1:36tokį garsų ir stiprų tarsi tai būtų buvusi bomba.
-
1:36 - 1:38Mano galva staigiai atkrito ant mano raudonos sėdynės.
-
1:38 - 1:41Mano ausies būgnelis sprogo. Batai nuskrido.
-
1:41 - 1:44Aš taip pat nuskridau, mano galva šoktelėjo ant sulaužytų kaulų
-
1:44 - 1:49ir kuomet nusileidau buvau suparalyžuotomis rankomis ir kojomis.
-
1:49 - 1:51Ateinančiais mėnesiais išmokau pats kvėpuoti,
-
1:51 - 1:54tada atsisėsti ir atsistoti bei pavaikščioti,
-
1:54 - 1:57bet dabar mano kūnas buvo vertikaliai padalintas.
-
1:57 - 2:00Buvau hemiflegiškas ir grįžęs namo į Niujorką
-
2:00 - 2:05keturis viso savo mokymosi koledže metus sėdėjau neįgaliojo vežimėlyje.
-
2:05 - 2:08Pabaigęs koledžą, metams grįžau į Jeruzalę.
-
2:08 - 2:11Ten aš pakilau iš vežimėlio visam laikui,
-
2:11 - 2:14persisvėriau per savo lazdą ir pažvelgiau atgal,
-
2:14 - 2:17surasdamas visus mano autobuso pakeleivius
-
2:17 - 2:20avarijos nuotraukose
-
2:20 - 2:23ir kuomet aš pamačiau šią nuotrauką
-
2:24 - 2:28aš nemačiau kruvino ir nejudančio kūno.
-
2:28 - 2:31Aš mačiau sveiką trikampio pavidalo korpusą
-
2:31 - 2:34ir gedėjau, tai praradęs,
-
2:34 - 2:36gedėjau visko ko dar nepadariau,
-
2:36 - 2:40bet kas dabar buvo neįmanoma.
-
2:44 - 2:46Ir tuomet aš perskaičiau Abedo liudijimą, kurį jis davė
-
2:46 - 2:48tą rytą po avarijos,
-
2:48 - 2:52kuomet jis vairavo žemyn dešine magistralės puse link Jeruzalės.
-
2:52 - 2:55Skaitydamas jo žodžius, aš tryškau pykčiu.
-
2:55 - 2:59Tai buvo pirmas kartas, kuomet pajutau pyktį šiam žmogui
-
2:59 - 3:02ir mano galvoje gimė stebuklingos mintys.
-
3:02 - 3:04Ant šio ksenografinio popieriaus lapo,
-
3:04 - 3:07avarija dar net neįvyko.
-
3:07 - 3:09Abedas dar galėjo pasukti vairą kairėn,
-
3:09 - 3:13tuomet pamatyčiau jį prašvilpiant šalia mano lango
-
3:13 - 3:15ir būčiau nenukentėjęs.
-
3:15 - 3:19"Būk atsargus, Abedai, pažiūrėk. Sulėtink."
-
3:19 - 3:21Bet Abedas nesulėtino
-
3:21 - 3:25ir ant šio ksenografijos būdu padaryto popieriaus lapo mano kaklas vėl lūžo
-
3:25 - 3:29ir vėl aš likau be pykčio.
-
3:29 - 3:32Aš nusprendžiau surasti Abedą
-
3:32 - 3:33ir kuomet aš pagaliau tai padariau
-
3:33 - 3:37į mano Hebrajišką pasisveikinimą jis atsakė taip nerūpestingai,
-
3:37 - 3:39kad atrodė, jog jis laukė mano skambučio.
-
3:39 - 3:41Ir gal jis iš tiesų laukė.
-
3:41 - 3:45Aš nepaminėjau Abedui jo ankstesnės vairavimo patirties -
-
3:45 - 3:4827 padaryti pažeidimai iki 25-erių metų,
-
3:48 - 3:53ir galiausiai, tą Gegužės dieną, jo nesugebėjimo sulėtinti sunkvežimio greičio -
-
3:53 - 3:55ir nepaminėjau mano ankstesnės patirties -
-
3:55 - 3:57suparalyžuotų kojų ir rankų bei kateterių,
-
3:57 - 3:59nesaugumo ir praradimo -
-
3:59 - 4:02ir kuomet Abedas pradėjo pasakoti, kaip jis susižeidė per avariją,
-
4:02 - 4:04aš nepasakiau, žinojęs iš policijos ataskaitos,
-
4:04 - 4:07kad jis išvengė rimto sužeidimo.
-
4:07 - 4:11Aš pasakiau, norintis susitikti.
-
4:11 - 4:14Abedas tarė, kad aš jam paskambinčiau už kelių savaičių,
-
4:14 - 4:16ir kuomet tai padariau, įrašas man pasakė,
-
4:16 - 4:18kad šis numeris atjungtas.
-
4:18 - 4:23Aš palikau Abedą ir avariją ramybėje.
-
4:23 - 4:26Praėjo daug metų.
-
4:26 - 4:30Keliavau su savo lazda ir kulkšnies sąvarža bei kuprine
-
4:30 - 4:33per šešis kontinentus.
-
4:33 - 4:36Padavinėjau kamuolį per petį kas savaitę vykstančiame mažojo beisbolo žaidime,
-
4:36 - 4:38kurį pradėjau žaisti centriniame parke,
-
4:38 - 4:41ir namie Niujorke aš tapau žurnalistu ir autoriumi,
-
4:41 - 4:45spausdinau šimtus tūkstančius žodžių vienu pirštu.
-
4:45 - 4:48Vienas mano draugas atkreipė dėmesį, kad visos mano didelės istorijos
-
4:48 - 4:51atspindėjo mano pačio. Kiekviena jų susikoncentruojanti ties gyvenimu,
-
4:51 - 4:53kuris pasikeitė per akimirką,
-
4:53 - 4:56liekant skolingu, jei ne avarijai, tai tuomet paveldėjimui,
-
4:56 - 4:58lazdos siubavimui, langinės uždarymui, areštui.
-
4:58 - 5:02Kiekvienas mūsų turėjo prieš ir po.
-
5:02 - 5:06Aš praėjau daug ką.
-
5:06 - 5:10Tačiau Abedas buvo toli nuo mano minčių, kuomet praėjusiais metais
-
5:10 - 5:12grįžau į Izraelį norėdamas rašyti apie avariją
-
5:12 - 5:15ir knyga, kurią parašiau tuomet "Pusė gyvenimo"
-
5:15 - 5:18buvo beveik pabaigta, kai supratau,
-
5:18 - 5:20vis dar norintis susitikti Abedą
-
5:20 - 5:23ir pagaliau supratau kodėl:
-
5:23 - 5:29norėjau išgirsti šį žmogų, tariant du žodžius: "Aš atsiprašau".
-
5:29 - 5:32Žmonės ir už mažiau atsiprašo.
-
5:32 - 5:34Taigi policininkas man patvirtino, kad Abedas vis dar gyvena
-
5:34 - 5:37kažkur tame pačiame mieste
-
5:37 - 5:40ir dabar aš važiavau į tą miestą su vazonine geltona rože ant galinės sėdynės,
-
5:40 - 5:44kai staiga gėlės pasirodė kvailiausia dovana.
-
5:44 - 5:47Bet ką nuvežti žmogui, kuris sulaužė tavo kaklą?
-
5:47 - 5:51(Juokas)
-
5:51 - 5:53Aš pasukau į Abu Ghosh miestą
-
5:53 - 5:55ir nupirkau turkiškų saldumynų pakelį:
-
5:55 - 6:00pistacijas sustingdytas rožių vandenyje. Taip geriau.
-
6:00 - 6:03Grįžęs į magistralę, pradėjau įsivaizduoti kas manęs laukia.
-
6:03 - 6:07Abedas apkabins mane. Abedas spjaus į mane.
-
6:07 - 6:11Abedas pasakys: "Aš atsiprašau".
-
6:11 - 6:14Ir tuomet, kaip ir daugelį kartų anksčiau, pradedu klausti savęs,
-
6:14 - 6:16koks skirtingas būtų buvęs mano gyvenimas,
-
6:16 - 6:17jei šis žmogus nebūtų manęs sužeidęs,
-
6:17 - 6:21ar mano genams būtų duota skirtinga patirtis.
-
6:21 - 6:23Kas aš?
-
6:23 - 6:26Ar aš tas pats žmogus, koks buvau prieš avariją,
-
6:26 - 6:30prieš tai, kol šis kelias padalino mano gyvenimą kaip atviros knygos stuburą?
-
6:30 - 6:32Ar aš buvau tas, kas man buvo padaryta?
-
6:32 - 6:37Aš mes visi esame rezultatas tų dalykų, kurie mums buvo padaryti,
-
6:37 - 6:39tėvų ar sugyventinio neištikimybės,
-
6:39 - 6:41paveldėtų pinigų?
-
6:41 - 6:45Ar vietoje to mes esame kūnai, jų įgimti talentai ar trūkumai?
-
6:45 - 6:48Atrodė, kad mes nesame daugiau nei genai ar patirtis,
-
6:48 - 6:52bet kaip ištraukti vieną nuo kito?
-
6:52 - 6:55Jeitsas užduoda tą patį universalų klausimą:
-
6:55 - 6:58"O kūnas supuojamas muzikos, o šviesėjantis žvilgsnis,
-
6:58 - 7:04kaip mums atskirti šokėją nuo šokio?"
-
7:04 - 7:06Vairavau jau valandą,
-
7:06 - 7:10kuomet pažiūrėjau į užpakalinį veidrodėlį ir pamačiau savo šviesėjantį žvilgsnį.
-
7:10 - 7:14Šviesa mano akyse buvo tol, kol jos buvo mėlynos.
-
7:14 - 7:17Polinkiai ir impulsai, stūmę mane,
-
7:17 - 7:20kuomet buvau vaikas, kai nepastebimai praslinkau į laivą Čikagos ežere,
-
7:20 - 7:21kurie stūmė mane, kuomet buvau paauglys,
-
7:21 - 7:26iššokti į laukinę Cape Cod įlanką po audros.
-
7:26 - 7:28Bet aš taip pat pamačiau savo atspindyje tai,
-
7:28 - 7:30kad, jeigu Abedas nebūtų manęs sužalojęs,
-
7:30 - 7:33aš dabar tikriausiai būčiau gydytoju
-
7:33 - 7:37ir vyru bei tėvu.
-
7:37 - 7:39Man mažiau rūpėtų laikas ir mirtis
-
7:39 - 7:41ir aš nebūčiau neįgalus,
-
7:41 - 7:45nekentėčiau tūkstančio savo likimo strėlių ir svaidyklių.
-
7:45 - 7:47Dažnas mano penkių pirštų susiraitymas, nuolaužos mano dantyse
-
7:47 - 7:50atsirado kandžiojant daugelį daiktų,
-
7:50 - 7:52kurių atskira ranka negaliu atidaryti.
-
7:52 - 7:58Šokėjas ir šokis buvo beviltiškai susipynę.
-
7:58 - 8:00Artėjo 11-a valanda, kuomet aš pasukau į dešinę
-
8:00 - 8:02link Afula, pravažiavau didelį karjerą
-
8:02 - 8:05ir greitu laiku jau buvau Kfar Kara.
-
8:05 - 8:07Pajutau, kad nervuojuosi.
-
8:07 - 8:11Bet radijas grojo Šopeną, septynias nuostabias mazurkas,
-
8:11 - 8:13ir aš pasukau į aikštelę prie degalinės
-
8:13 - 8:16paklausyti ir nusiraminti.
-
8:16 - 8:19Man buvo pasakyta, kad Arabų mieste
-
8:19 - 8:21tau tereikia paminėti vietinio vardą
-
8:21 - 8:23ir jis bus atpažintas.
-
8:23 - 8:25Ir aš minėjau Abedą ir save,
-
8:25 - 8:27tyčia pabrėždamas, kad čia atvažiavau su taika,
-
8:27 - 8:30šio miestelio žmonėms,
-
8:30 - 8:33kuomet vidurdienį prie pašto sutikau Mohamedą.
-
8:33 - 8:35Jis išklausė manęs.
-
8:35 - 8:38Žinote, dažniausiai kuomet kalbėdavausi su žmonėmis,
-
8:38 - 8:42aš klausdavau savęs, kur aš pasibaigiau ir kur prasidėjo mano neįgalumas,
-
8:42 - 8:45kadangi daugelis žmonių sakė man tai, ko niekam kitam nesakydavo.
-
8:45 - 8:47Daugelis verkė.
-
8:47 - 8:50Ir vieną dieną, kai moteris, kurią sutikau gatvėje, padarė tą patį
-
8:50 - 8:52ir vėliau aš jos paklausiau kodėl,
-
8:52 - 8:54ji man pasakė, kaip geriausiai mokėjo pasakyti, kad jos ašaros
-
8:54 - 8:57turėjo kažką bendro su mano laime ir stiprybe,
-
8:57 - 9:00bet taip pat ir pažeidžiamumu.
-
9:00 - 9:02Aš klausiau jos žodžių. Spėju, jie buvo tikri.
-
9:02 - 9:04Aš buvau savimi,
-
9:04 - 9:06bet dabar aš buvau savimi nepaisant galūnės
-
9:06 - 9:11ir tai, spėju, buvo tai kas mane padarė manimi.
-
9:11 - 9:12Bet kuriuo atveju Mohamedas pasakė man,
-
9:12 - 9:15ko jis tikriausiai nebūtų pasakęs kitam nepažįstamajam.
-
9:15 - 9:19Jis palydėjo mane iki kreminės spalvos namo ir nuvažiavo.
-
9:19 - 9:22Ir kuomet aš sėdėjau, mąstydamas, ką pasakyti,
-
9:22 - 9:25prie manęs priėjo moteris juodu šaliku ir juodu apdaru.
-
9:25 - 9:28Aš išlipau iš savo mašinos ir pasisveikinau "Šalom"
-
9:28 - 9:30ir prisistačiau,
-
9:30 - 9:31ji pasakė, kad jos vyras Abedas
-
9:31 - 9:34pareis iš darbo tik po keturių valandų.
-
9:34 - 9:37Jos Hebrajų kalba nebuvo puiki ir ji vėliau prisipažino,
-
9:37 - 9:40galvojusi, kad aš atėjau įvesti interneto.
-
9:40 - 9:43(Juokas)
-
9:43 - 9:47Aš išvažiavau ir grįžau 4:30 val.,
-
9:47 - 9:48būdamas dėkingas kelyje sutiktam minaretui,
-
9:48 - 9:50kuris man padėjo surasti kelią atgal.
-
9:50 - 9:52Kai artėjau prie priekinių durų,
-
9:52 - 9:56Abedas pamatė mane, mano džinsus, flanelines kelnes ir lazdą,
-
9:56 - 10:01ir aš pamačiau Abedą, vidutiniškai atrodantį vidutinio ūgio vyrą.
-
10:01 - 10:04Jis buvo apsirengęs juodai ir baltai: šlepetes ant kojinių,
-
10:04 - 10:06treningo kelnes, margą megztinį,
-
10:06 - 10:09dryžuotą slidinėjimo kepurę, užsmaugtą ant kaktos.
-
10:09 - 10:12Jis manęs laukė. Mohamedas paskambino.
-
10:12 - 10:16Mes iš karto paspaudėme rankas vienas kitam ir nusišypsojome
-
10:16 - 10:18ir aš jam padaviau savo dovaną
-
10:18 - 10:19ir jis man pasakė, kad aš esu svečias jo namuose
-
10:19 - 10:23ir mes sėdėjome vienas šalia kito ant medžiaginės sofos.
-
10:23 - 10:26Ir tuomet Abedas iš karto pradėjo kalbėti apie
-
10:26 - 10:27liūdną istoriją, kurią jis pradėjo telefonu
-
10:27 - 10:30prieš 16-a metų.
-
10:30 - 10:34Jam ką tik buvo atlikta akių operacija, pasakė jis.
-
10:34 - 10:36Jis turėjo problemų su nugara ir taip pat kojomis
-
10:36 - 10:38ir jis prarado dantis per avariją.
-
10:38 - 10:41Ar aš norėjau pamatyti juos?
-
10:41 - 10:44Abedas atsikėlė ir įjungė televizorių,
-
10:44 - 10:47kad jam išėjus iš kambario aš nelikčiau vienas,
-
10:47 - 10:49ir grįžo su polaroidinėmis avarijos nuotraukomis
-
10:49 - 10:52ir savo senomis vairuotojo teisėmis.
-
10:52 - 10:55"Aš buvau patrauklus", - pasakė jis.
-
10:55 - 10:58Mes pažiūrėjome į jo laminuotą puoduką.
-
10:58 - 11:00Abedas buvo mažiau patrauklus nei realybėje
-
11:00 - 11:04su storais juodais plaukais, apvaliu veidu ir plačiu kaklu.
-
11:04 - 11:07Tai buvo tas jaunuolis, kuris 1990 metų gegužės 16-ą dieną
-
11:07 - 11:09sulaužė du kaklus, tame tarpe ir mano,
-
11:09 - 11:13sumušė vieno smegenis ir atėmė vieną gyvybę.
-
11:13 - 11:16Praėjus 21-eriems metams, dabar jis buvo plonesnis nei jo žmona,
-
11:16 - 11:17jo oda suglebo ant veido
-
11:17 - 11:20ir žvelgiant į Abedą, žiūrintį į save jauną,
-
11:20 - 11:23aš prisiminiau save, žiūrintį į savęs jauno fotografiją
-
11:23 - 11:27po avarijos ir atpažinau jo ilgesį.
-
11:27 - 11:31"Avarija pakeitė mūsų abiejų gyvenimus", - tariau aš.
-
11:31 - 11:34Abedas tuomet parodė man jo sutraiškyto sunkvežimio nuotrauką
-
11:34 - 11:36ir pasakė, kad avarija buvo kairėje eismo juostoje buvusio autobuso vairuotojo,
-
11:36 - 11:40kuris jo nepraleido, kaltė.
-
11:40 - 11:42Aš nenorėjau atnaujinti prisiminimų apie avariją su Abedu.
-
11:42 - 11:44Aš tikėjausi kažko paprastesnio:
-
11:44 - 11:49pasimainyti turkišku skanumynu už du žodžius ir keliauti atgal.
-
11:49 - 11:51Taigi aš nepasakiau, kad jo paties liudijime
-
11:51 - 11:53tą rytą po avarijos
-
11:53 - 11:56Abedas net nepaminėjo autobuso vairuotojo.
-
11:56 - 11:59Ne, aš buvau ramus. Aš buvau ramus, nes aš neatėjau tiesos.
-
11:59 - 12:02Aš atėjau sąžinės graužaties.
-
12:02 - 12:04Taigi aš atėjau ieškodamas gailėjimosi
-
12:04 - 12:07ir nusviedžiau tiesą po autobusu.
-
12:07 - 12:10"Aš suprantu", - pasakiau. "Kad avarija nebuvo tavo kaltė,
-
12:10 - 12:14bet ar tave liūdina, kad kiti nukentėjo?"
-
12:14 - 12:17Abedas pasakė tris greitus žodžius.
-
12:17 - 12:20"Taip, aš nukentėjau".
-
12:20 - 12:23Tuomet Abedas pasakė man, kodėl jis kentėjo.
-
12:23 - 12:26Jis gyveno nuodėmingą gyvenimą prieš avariją
-
12:26 - 12:29ir todėl Dievas nulėmė avariją,
-
12:29 - 12:33bet dabar, jis tarė, esantis tikintis ir Dievas yra patenkintas.
-
12:33 - 12:36Ir tada Dievas įsikišo:
-
12:36 - 12:39TV naujienos parodė automobilio avariją įvykusią prieš kelias valandas šiaurėje ir
-
12:39 - 12:41nužudžiusią 3 žmones.
-
12:41 - 12:44Mes žiūrėjome į nuolaužas.
-
12:44 - 12:47"Keista", - pasakiau.
-
12:47 - 12:49"Keista", - sutiko jis.
-
12:49 - 12:52Aš pagalvojau, kad tenai kelyje 804
-
12:52 - 12:54buvo kaltininkai ir aukos,
-
12:54 - 12:56avarijos susaistyti antrininkai.
-
12:56 - 12:58Kai kurie, kaip ir Abedas, pamirš šią datą.
-
12:58 - 13:02Kai kurie, kaip aš, ją prisimins.
-
13:02 - 13:05Reportažas baigėsi ir Abedas prakalbo.
-
13:05 - 13:07"Gaila", - pasakė jis. "Kad policija
-
13:07 - 13:12šioje šalyje nėra pakankamai griežta vairuotojams".
-
13:12 - 13:15Aš buvau suglumęs.
-
13:15 - 13:18Abedas pasakė kažką nepaprasto.
-
13:18 - 13:21Ar taip norėta pabrėžti tai, kuo jis teisino save dėl avarijos?
-
13:21 - 13:23Ar tai buvo kaltės įrodymas, tvirtinimas,
-
13:23 - 13:26kad jis turėjo kalėti ilgiau?
-
13:26 - 13:29Kalėjime jis sėdėjo šešis mėnesius, sunkvežimio teises prarado prieš dešimtmetį.
-
13:29 - 13:31Aš pamiršau savo taktiškumą.
-
13:31 - 13:35"Hm, Abedai", - pasakiau aš.
-
13:35 - 13:39"Maniau, kad tu prieš avariją turėjai keletą vairavimo problemų".
-
13:39 - 13:43"Gerai", - pasakė jis. "Kartą aš važiavau 60 km/per valandą, kai greitis buvo 40".
-
13:43 - 13:46Ir dar 27 pažeidimai -
-
13:46 - 13:49važiavimas per raudoną šviesą, vairavimas per greitai,
-
13:49 - 13:51važiavimas neteisinga užtvaros puse
-
13:51 - 13:53ir galiausiai, važiavimas nestabdant žemyn tuo kalnu -
-
13:53 - 13:56sumažėjo iki vieno.
-
13:56 - 13:59Ir tuomet aš supratau, kad nepaisant to, kokia akivaizdi bebūtų realybė,
-
13:59 - 14:02žmogus sutalpina viską į tokį pasakojimą, kuris jam priimtinas.
-
14:02 - 14:06Avis tampa herojumi. Kaltininkas tampa auka.
-
14:06 - 14:13Ir tuomet aš supratau, kad Abedas niekada neatsiprašys.
-
14:13 - 14:16Abedas ir aš atsisėdome prie kavos puodelių.
-
14:16 - 14:19Mes drauge praleidome 90 minučių
-
14:19 - 14:21ir man jis buvo pažįstamas.
-
14:21 - 14:24Jis nebuvo ypatingai blogas žmogus
-
14:24 - 14:26ar ypatingai geras žmogus.
-
14:26 - 14:28Jis buvo ribotas žmogus,
-
14:28 - 14:31kuris savyje rado jėgų būti man malonus.
-
14:31 - 14:33Pagal žydišką paprotį
-
14:33 - 14:37jis man pasakė, kad aš turėčiau gyventi iki 120 metų.
-
14:37 - 14:38Bet man buvo sunku save susieti su tuo, kuris
-
14:38 - 14:42visiškai nusiplovė rankas nuo savo pražūtingo poelgio
-
14:42 - 14:46iki to, kurio gyvenimas buvo toks neštyrinėtas, kad jis netgi pasakė
-
14:46 - 14:51galvojęs, kad avarijoje žuvo du žmonės.
-
14:53 - 14:57Norėjau pasakyti Abedui tiek daug.
-
14:57 - 15:00Norėjau jam pasakyti, kad jei jis būtų pripažinęs mano neįgalumą,
-
15:00 - 15:03tai būtų viskas tvarkoje,
-
15:03 - 15:04nes žmonės yra neteisūs stebėdamiesi
-
15:04 - 15:08tokiais, kaip aš, kurie šypsosi šlubuodami.
-
15:08 - 15:11Žmonės nežino, kad jie išgyveno dar blogesnius laikus,
-
15:11 - 15:15kad širdies problemos trenkia daug didesne jėga nei pabėgęs sunkvežimis,
-
15:15 - 15:18kad proto problemos yra gerokai didesnės,
-
15:18 - 15:22labiau kenksmingos, nei šimtai sulaužytų kaklų.
-
15:22 - 15:25Aš norėjau jam pasakyti, kad, kas daugelį mūsų sudaro
-
15:25 - 15:26didžiąją dalimi -
-
15:26 - 15:28tai ne mūsų protai ir ne mūsų kūnai
-
15:28 - 15:30ir ne tai, kas mums atsitinka,
-
15:30 - 15:33bet tai, kaip mes reaguojame į tai, kas mums nutinka.
-
15:33 - 15:36"Tai", - rašė psichiatras Viktoras Franklas.
-
15:36 - 15:38"Yra paskutinė iš žmonijos laisvių:
-
15:38 - 15:42pasirinkti požiūrį bet kuriuo tau duotų aplinkybių metu".
-
15:42 - 15:45Aš norėjau pasakyti jam, kad ne tik paralyžuotieji
-
15:45 - 15:49ir paralyžuojantys privalo tobulėti, susitaikyti su realybe,
-
15:49 - 15:51bet mes visi privalome -
-
15:51 - 15:56senstantys ir susirūpinę, išsiskyrę ir plinkantys,
-
15:56 - 16:00bankrutuojantys ir visi.
-
16:00 - 16:02Aš norėjau jam pasakyti, kad žmogus nebūtinai turi sakyti,
-
16:02 - 16:04kad blogas dalykas yra geras,
-
16:04 - 16:07kad avarija yra Dievo siųsta ir kad avarija yra gerai,
-
16:07 - 16:09sulaužytas kaklas yra gerai.
-
16:09 - 16:12Jis gali pasakyti, kad blogi dalykai užknisa,
-
16:12 - 16:16bet kad šis tikras pasaulis vis dar turi daug dydybės.
-
16:16 - 16:21Norėjau jam pasakyti, kad galiausiai, mūsų įsipareigojimas yra aiškus:
-
16:21 - 16:24mes turime pakilti aukščiau blogo likimo.
-
16:24 - 16:27Mes turime gyventi gėryje ir mėgautis tuo gėriu,
-
16:27 - 16:33studijos ir darbas, nuotykiai ir draugystė - taip, draugystė
-
16:33 - 16:37ir bendruomenė ir meilė.
-
16:37 - 16:40Bet labiausiai norėjau jam pasakyti,
-
16:40 - 16:42ką parašė Hermanas Melvilis,
-
16:42 - 16:45kad "siekiant iš tikrųjų mėgautis žmogiška šiluma,
-
16:45 - 16:48tam tikra maža Jūsų dalis privalo būti šalta,
-
16:48 - 16:50kadangi nėra tokios kokybės šiame pasaulyje,
-
16:50 - 16:54kuri nėra tai, kas paprasčiausiai yra kontrastas".
-
16:54 - 16:56Taip, kontrastas.
-
16:56 - 16:58Jei tu esi atidus tam, ko tu neturi,
-
16:58 - 17:02tu gali būti iš tiesų atidus tam, ką turi,
-
17:02 - 17:06ir jei Dievai yra geri, tu gali iš tiesų džiaugtis tuo, ką turi.
-
17:06 - 17:08Tai yra vienintelė dovana, kurią galėtumei gauti,
-
17:08 - 17:11jeigu kenti bet kuriuo egzistenciniu būdu.
-
17:11 - 17:13Jūs žinote mirtį ir todėl atsibuskite kiekvieną rytą
-
17:13 - 17:15pulsuodami laukiančiu gyvenimu.
-
17:15 - 17:17Tam tikra Jūsų dalis yra šalta,
-
17:17 - 17:20o kita dalis galėtų iš tikrųjų džiaugtis tuo, kas yra šilta,
-
17:20 - 17:23arba net šalta.
-
17:23 - 17:25Kuomet vieną rytą, po avarijos praėjus daugeliui metų,
-
17:25 - 17:28aš užmyniau ant akmens ir po mano kaire koja
-
17:28 - 17:32pajutau šalčio žybsnį, nervai pagaliau atsibudo,
-
17:32 - 17:37tai buvo gaivinantis sniego gūsis.
-
17:37 - 17:40Bet aš Abedui nepasakiau šių dalykų.
-
17:40 - 17:45Aš jam pasakiau, kad jis nužudė vieną žmogų, ne du.
-
17:45 - 17:49Pasakiau jam ir to žmogaus vardą.
-
17:49 - 17:53Ir tuomet tariau: "Viso geriausio".
-
17:53 - 17:55Ačiū.
-
17:55 - 18:02(Plojimai)
-
18:02 - 18:05Labai dėkoju.
-
18:05 - 18:09(Plojimai)
- Title:
- Joshua Prageris: Ieškant žmogaus, kuris sulaužė mano kaklą
- Speaker:
- Joshua Prager
- Description:
-
Kuomet Joshua Prageriui tebuvo 19 metų įvykusi sukrečianti autobuso avarija paliko jį hemiflegišku. Po 20-ies metų jis grįžta į Izraelį, norėdamas surasti vairuotoją, apvertusį jo pasaulį aukštyn kojomis. Šiame užburiančiame jų susitikimo pasakojime Prageris užduoda gilius klausimus apie prigimtį, ugdymą, saviapgaulę ir likimą.
- Video Language:
- English
- Team:
- closed TED
- Project:
- TEDTalks
- Duration:
- 18:30
Monika Ciurlionyte approved Lithuanian subtitles for In search of the man who broke my neck | ||
Monika Ciurlionyte edited Lithuanian subtitles for In search of the man who broke my neck | ||
Egle Velykyte accepted Lithuanian subtitles for In search of the man who broke my neck | ||
Lina Karsokaite edited Lithuanian subtitles for In search of the man who broke my neck | ||
Lina Karsokaite edited Lithuanian subtitles for In search of the man who broke my neck | ||
Lina Karsokaite edited Lithuanian subtitles for In search of the man who broke my neck | ||
Lina Karsokaite edited Lithuanian subtitles for In search of the man who broke my neck | ||
Lina Karsokaite edited Lithuanian subtitles for In search of the man who broke my neck |