Jon Ronson: keisti atsakymai į psichopato testą

Ar yra kokia riba atskirianti sveiko proto žmones nuo bepročių? Savo sukrečiančiu pasakojimu, Jon Ronson, knygos „Psichopato testas“ (angl. „The Psychopath Test“) autorius, atskleidžia tarp šių dviejų diagnozių esančią pilką sritį. (Gyva muzika - Julian Treasure, animacija - Evan Grant)

Štai istorija: lankiausi pas draugę

ir ji lentynoje turėjo

„DSM“ arba „Psichikos sutrikimų žinyną“.

Jame surašyti visi žinomi psichikos sutrikimai.

Šeštajame dešimtmetyje tai buvo labai plona brošiūra.

Vėliau ji vis storėjo ir storėjo,

ir dabar ją sudaro 886 puslapiai,

kuriuose surašyti 374 psichikos sutrikimai.

Varčiau ją svarstydamas,

gal ir pats turiu kokį sutrikimą,

ir, pasirodo, turiu - dvylika.

(Juokas)

Turiu generalizuoto nerimo sutrikimą,

o tai natūralu.

Sapnuoju košmarus,

o tai irgi sutrikimas, jei nuolat sapnuojate,

kad jus persekioja ar vadina nevykėliu.

O sapnuose mane visada kas nors vejasi

ir šaukia: „Nevykėlis!“

(Juokas)

Tėvų ir vaikų santykiai man irgi nesiseka,

dėl to kaltinu tėvus.

(Juokas)

Juokauju. Nejuokauju.

Juokauju!

Dar esu simuliantas.

Manau, retai pasitaiko,

kad žmogus būtų ne tik simuliantas, bet dar turėtų generalizuoto nerimo sutrikimą.

Nes simuliavimas man kelia tikrai didelį nerimą.

Taigi, vartydamas knygą svarsčiau,

gal esu didesnis pakvaišėlis nei maniau,

o gal nederėtų sau diagnozuoti psichikos sutrikimų,

jei nesate specialistas.

O gal psichiatrija remiasi keistu poreikiu

sutrikimais išvadinti tai, kas iš esmės yra normalus žmogaus elgesys.

Nežinojau, kaip yra iš tiesų,

bet maniau, kad tai gana įdomu.

Nusprendžiau susitikti su psichiatrijos kritiku

ir sužinoti jo nuomonę.

Galiausiai viskas baigėsi pietumis su scientologais.

Kritiko vardas buvo Brajanas.

Jis vadovauja scientologų grupei

pasiryžusiai sunaikinti psichiatriją.

Sutrumpintai jie save vadina „CCHR“.

Paklausiau: „Ar galite įrodyti,

kad psichiatrija - pseudomokslas, kuriuo negalima pasitikėti?“

Jis atsakė: „Taip, galime“.

Klausiau: „Kaip?“

„Supažindinsime tave su Toniu“.

„Kas tas Tonis'?“

„Tonis įkalintas Brodmure“.

Brodmuras - tai psichiatrijos ligoninė.

Anksčiau dar buvo žinoma kaip „Psichiškai nesveikų nusikaltėlių ligoninė“.

Ten siunčiami serijiniai žudikai

ir savęs nebesuvaldantys žmonės.

Paklausiau Brajano: „Kuo prasikalto Tonis?“

Jis atsakė: „Beveik niekuo.

Sumušė žmogų

ir, kad išvengtų kalėjimo, nusprendė apsimesti pamišėliu.

Tačiau per gerai apsimetinėjo, tad dabar kali Brodmure,

ir niekas netiki, kad jis ne beprotis.

Ar norėtumėt susitikti su Toniu Brodmure?“

Sutikau.

Iškeliavau traukiniu į Brodmurą.

Ties Kemptono parku ėmiau nevalingai žiovauti,

ką, pasirodo, nerimaudami daro šunys.

Nevalingai žiovauja.

Nuvykome į Brodmurą.

Mane vedė nuo vartų prie vartų

iki sveikatingumo centro,

kuriame galima susitikti su pacientais.

Priminė milžinišką „Hampton Inn“ viešbutį.

Viskas nudažyta persikine, pušų bei kitomis raminančiomis spalvomis.

Vienintelės ryškios spalvos - raudonų pavojaus mygtukų.

Ėmė rinktis pacientai.

Dauguma gana nutukę, vilkėjo medvilnines kelnes.

Atrodė gana ramūs.

Scientologas Brajanas pašnibždomis tarė:

„Jiems suleista vaistų“.

O scientologams tai didžiausias blogis pasaulyje.

Tačiau aš maniau, kad tai tik į gera.

(Juokas)

Tada Brajanas pasakė: „Štai Tonis“.

Į salę žengė vyras.

Nenutukęs, net labai geros fizinės formos.

Nemūvėjo medvilninių kelnių.

Vilkėjo dryžuotą kostiumėlį.

Ištiesė man ranką

lyg realybės šou „Mokinys“ dalyvis.

Atrodė, kad tą kostiumą vilki tik tam,

kad įtikintų mane esąs net labai sveiko proto žmogus.

Jis atsisėdo.

Paklausiau: „Ar tiesa, kad pakliuvai čia apsimetęs pamišėliu?“

Atsakė: „Taip. Būdamas 17 metų sumušiau žmogų.

Kalėjime laukiau teismo,

o kameros draugas pasiūlė:

„Žinai ką turėtum padaryti?

Apsimesk bepročiu.

Pasakyk jiems, kad esi pamišęs ir būsi išsiųstas į patogią ligoninę,

kur slaugės nešios tau picas.

Turėsi nuosavą „Playstation““.

Tad paklausiau: „Kaip tau tai pavyko?“

„Paprašiau susitikimo su kalėjimo psichiatru.

Kaip tik buvau matęs filmą „Autokatastrofa“,

kuriame žmonės seksualiai pasitenkina įvažiuodami į sienas.

Tad ir pasakiau psichiatrui:

„Seksualiai pasitenkinu trenkdamasis automobiliu į sieną“.

Paklausiau: „Ką dar pasakei?“

„Ak, taip, dar pasakiau,

kad noriu stebėti mirštančias moteris,

nes tada jaučiuosi normalesnis“.

Paklausiau: „Iš kur tokia idėja?“

„Iš Tedo Bandžio biografijos,

kurią skaičiau kalėjimo bibliotekoje“.

Taigi, kaip pats tvirtino, jis tiesiog per gerai suvaidino pamišimą,

tad buvo išsiųstas ne į patogią ligoninę.

Jie išsiuntė jį į Brodmurą.

Ir vos ten atsidūręs,

vos tik pažvelgęs į tą vietą, jis paprašė iškviesti psichiatrą,

ėmė tvirtinti: „Įvyko didelis nesusipratimas.

Nesu psichiškai nesveikas“.

Paklausiau: „Kaip seniai esi čia kalinamas?“

„Jei už savo nusikaltimą būčiau sėdėjęs kalėjime,

būčiau išleistas po 5 metų.

Brodmure esu jau 12 metų“.

Tonis teigė, kad daug sunkiau įtikinti žmones, jog esi sveiko proto,

nei įtikinti, kad esi pamišėlis.

Jis sakė: „Maniau, geriausias būdas pasirodyti normaliu -

tai normaliai kalbėti su žmonėmis apie tokius normalius dalykus

kaip futbolas ar televizija.

Prenumeruoju „New Scientist“ mokslo žurnalą,

o jame neseniai rašė,

kaip JAV armija dresuoja bites, kad šios aptiktų sprogmenis.

Tad pasakiau seselei:

„Ar žinojote, jog JAV armija dresuoja bites,

kad šios aptiktų sprogmenis?“

Vėliau, vartydamas savo medicininį įrašą,

perskaičiau:

„Tiki, kad bitės gali aptikti sprogmenis“.

Tonis tęsė: „Žinote, jie nuolat ieško

nežodinių mano psichinės būklės požymių.

Tačiau kaip reikia normaliai sėdėti?

Kaip normaliai susidėti kojas?

Tiesiog nesuvokiama“.

Toniui taip svarstant,

susimąsčiau ir pats: „Ar sėdžiu kaip žurnalistas?

Ar sukryžiuoju kojas kaip žurnalistas?“

Jis tęsė: „Už vienos mano kambario sienos kali Stokvelo smaugikas,

už kitos - prievartautojas.

Tad dažniausiai neišeinu iš kambario , nes jie man kraupūs.

O tai irgi laikoma pamišimo požymiu.

Jie tvirtina, kad elgiuosi kaip save išaukštinantis atsiskyrėlis“.

Taigi, tik Brodmure nenoras būti šalia serijinių žudikų

gali reikšti pamišimą.

Jis man pasirodė visiškai normalus, bet iš kur galiu žinoti?

Grįžęs namo parašiau jo gydytojui Entoniui Meidenui.

Paklausiau: „Kaip yra iš tiesų?“

Jis atsakė: „Taip, sutinkame, jog Tonis vaidino pamišimą, kad išvengtų bausmės.

Jo haliucinacijos jau nuo pat pradžių atrodė banalios

ir išsisklaidė vos atvežėme jį į Brodmurą.

Tačiau įvertinome jo būklę

ir nusprendėme, kad jis - psichopatas“.

Ir iš tiesų, apsimetinėjimas bepročiu

yra suktas manipuliacinis psichopato elgesys.

Jis įvardytas kontroliniame elgesio sąraše: suktas ir manipuliacinis.

Tad apsimetinėti, kad pakriko smegenys

yra pakrikusių smegenų požymis.

Kalbėjau su kitais ekspertais,

kurie sakė, kad dryžuotas kostiumas - klasikinis psichopato požymis.

Tai atitinka du kontrolinio sąrašo punktus -

gražbyliavimą, paviršutiniškumą ir perdėtą savęs išaukštinimą.

Paklausiau: „O kaip dėl to, kad jis nenorėjo bendrauti su kitais pacientais?“

Klasikinis psichopatas - laiko save aukštesniu ir nejaučia empatijos.

Taigi, viskas, kuo Tonis man pasirodė normalus,

pasak šio gydytojo, buvo įrodymas,

kad jis beprotis.

Jis - psichopatas.

Jo gydytojas man patarė:

„Jei norite apie psichikos ligonius sužinoti daugiau,

apsilankykite psichopatų atpažinimo kursuose,

kuriuos veda kontrolinio sąrašo sudarytojas Robertas Heras“.

Taip ir padariau.

Apsilankiau psichopatų atpažinimo kursuose,

ir dabar esu atestuotas ir,

pripažinsiu, ypač geras

psichopatų atpažintojas.

Tad štai kokia statistika:

iš šimto žmonių, vienas yra psichopatas.

Šioje salėje 1500 žmonių.

Penkiolika yra psichopatai.

Nors skaičius pakyla iki 4%

generalinių direktorių ir verslo lyderių gretose.

Tad labai didelė tikimybė,

jog šioje salėje sėdi apie 30-40 psichopatų.

Tai gi vakaras gali baigtis skerdynėmis.

(Juokas)

Heras teigia, kad taip yra dėl to, jog nuožmus kapitalizmas

atlygina už psichopatišką elgesį:

empatijos trūkumą, gražbyliavimą,

suktumą, manipuliacijas.

Pačios negailestingiausios formos kapitalizmas

- tai fizinė psichopatijos išraiška.

Tai lyg psichopatijos forma,

veikianti mus visus.

Heras man tarė: „Žinote ką? Pamirškite tą vyruką Brodmure,

kuris galbūt yra, o gal ir nėra pamišėlis.

Kam tai rūpi? Ne tai svarbiausia.

Svarbiausia, - teigė jis, - korporacinė psichopatija.

Pasikalbėkite su korporacijų psichopatais“.

Nusprendžiau pamėginti. Parašiau „Enron“ kompanijos žmonėms.

Paklausiau: „Ar galėčiau su jumis pasikalbėti

ir išsiaiškinti, ar nesate psichopatai?“

Jie neatsakė.

Tad pakeičiau taktiką.

Parašiau „Grandininiam pjūklui“ Elui Danlapui -

dešimto dešimtmečio skolų mažinimo ekspertui.

Jis įžengdavo į bankrutuojančias įmones ir atleisdavo 30% darbuotojų -

taip didindamas Amerikos miestelių-vaiduoklių skaičių.

Parašiau jam:

„Manau, jūsų smegenyse yra ypatinga anomalija,

kuri jus pavertė tokiu nepaprastu,

narsiu, plėšraus būdo žmogumi.

Ar galėtume pasikalbėti

apie tą ypatingą smegenų anomaliją?“

Jis atsakė: „Ateikite“.

Tad apsilankiau Floridoje, Elo Danlapo didžiuliame name,

kuriame apstu plėšrių gyvūnų skulptūrų.

Liūtų ir tigrų.

Jis vedėsi mane per sodą,

kuriame stovėjo sakalų ir erelių skulptūros.

Demonstravo: „Štai čia turime ryklius“.

Jo tonas buvo ne toks švelnus.

„Turime ryklių ir liūtų“.

Priminė Narniją.

(Juokas)

Tada įžengėme į virtuvę.

Elas Danlapas buvo kviečiamas gelbėti bankrutuojančias įmones.

Jis atleisdavo 30% darbuotojų.

Ir neretai tai darė juokaudamas.

Pavyzdžiui, viena žymiausių tokių istorijų pasakoja,

kaip prie jo priėjęs žmogus tarė: „Ką tik nusipirkau naują automobilį“.

O jis atsakė: „Gal ir turi naują automobilį,

tačiau darbo - ne“.

Virtuvėje jis stovėjo kartu su žmona Džude

ir asmens sargybiniu Šonu. Paklausiau: „Pamenate, kai laiške rašiau,

kad dėl smegenų anomalijos esate nepaprastas žmogus?“

Atsakė: „Taip, puiki teorija.

Primena „Žvaigdžių kelią“. Keliaujate ten, kur dar niekas nesilankė“.

Atsakiau: „Na, kai kurie psichologai pasakytų,

kad dėl to esate... (sumurma)“

(Juokas)

Jis paklausė: „Kas?“

Atsakiau: „Psichopatas.

Kišenėje turiu psichopato savybių sąrašą.

Ar galėtume jas aptarti?“

Nepaisant visko, jis atrodė susidomėjęs

ir tarė: „Gerai, vardyk“.

Atsakiau: „Gerai. Ypatingas savivertės jausmas“.

Ką, manau, jam būtų buvę sunku paneigti,

nes stovėjo po milžinišku savo paties paveikslu.

(Juokas)

Jis pasakė: „Bet juk reikia savimi tikėti!“

Vardijau toliau: „Polinkis į manipuliacijas“.

Jis atsakė: „Juk tai lyderystė!“

Tęsiau: „Paviršutiniškumas -

nesugebėjimas patirti emocijų“.

Jis: „O kas nori būti stabdomas nereikalingų jausmų?“

Taigi, visą tą psichopato atpažinimo sąrašą jis pavertė

kažkuo panašiu į knygą „Kas paėmė mano sūrį?“

(Juokas)

Tačiau pastebėjau, kad tądien, kalbant su Elu Danlapu, su manimi kažkas dėjosi.

Kai tik jis pasakydavo ką nors visai normalaus,

pavyzdžiui, nepritarė jaunimo nusikalstamumui ir

pasakojo, kaip jį priėmė į „West Point“ -

kariuomenės koledžą, kuriame nusikaltėliai nelaukiami.

Arba tai, kaip nepalaikė trumpalaikių vedybinių santykių.

Pats buvo vedęs tik du kartus.

Kaip žinoma, pirmoji žmona skyrybų dokumentuose pareiškė,

jog kartą jis jai grasino peiliu

bei teigė visad norėjęs paragauti žmogienos.

Tačiau, nenusisekus santuokoms ar ginčo įkarštyje, žmonės yra linkę daug išsigalvoti.

Antroji jo santuoka trunka jau 41 metus.

Taigi, kai tik jis pasakydavo ką nors, kas atrodė ne psichopatiška,

nuspręsdavau, kad to savo knygoje neminėsiu.

Tačiau vėliau suvokiau, kad tapęs psichopatų atpažintoju,

pats elgiausi truputėlį psichopatiškai -

beviltiškai mėginau įsprausti jį į psichopato rėmus.

Troškau jį apibūdinti pasitelkęs beprotiškiausias jo savybes.

Tada ir suvokiau: „O Dieve, juk tai darau jau 20 metų.

Juk tuo ir užsiima žurnalistai“.

Keliaujame po pasaulį su užrašų knygutėmis rankose

ir tikimės aptikti tuos „perliukus“.

O tie „perliukai“ retai būna esminės

mūsų pašnekovo savybės.

Lyg kokie viduramžių vienuoliai, supiname juos į vieną audinį,

o normalias savybes paliekame mėtytis ant žemės.

Bet juk gyvename šalyje, kurioje tam tikri psichikos sutrikimai yra nustatomi pernelyg dažnai.

Pavyzdžiui, maniakinė depresija -

diagnozuojama net 4 m. vaikams,

nes šie dažnai parodo savo įniršį,

o tai laikoma svarbiu maniakinės depresijos požymiu.

Kai grįžau į Londoną, man paskambino Tonis.

Klausė: „Kodėl neatsiliepi į skambučius?“

Atsakiau: „Na, juk sako, kad esi psichopatas“.

Jis: „Aš ne psichopatas.

Viena iš psichopato savybių yra sąžinės graužaties nebuvimas,

o kita - suktumas, manipuliacinis elgesys.

Tad, kai sakai, kad gailiesi dėl nusikaltimo,

gydytojai nusprendžia: „Tipinis psichopatas:

bando manipuliuoti, teigia, kad gailisi, nors iš tiesų taip nėra“.

Panašu į raganavimą. Jie viską apverčia aukštyn kojom“.

Jis tęsė: „Manęs laukia teismas

Ateisite?“

Sutikau.

Atvykau į jo teismą.

Ir po 14 metų Brodmure, jis išėjo į laisvę.

Jie nusprendė, kad nederėtų amžinai jo kalinti,

nors jis ir turi daug psichopato požymių,

kurie gali lemti didesnį polinkį į recidyvizmą.

Taigi jie jį paleido.

Koridoriuje jis man tada pasakė:

„Žinai ką, Džonai?

Visi esame daugiau ar mažiau psichopatai.

Aš. Tu. Aš jau be abejonės toks“.

Paklausiau: „Ką dabar darysi?“

Atsakė: „Keliausiu į Belgiją.

Ten gyvena man patinkanti moteris.

Tik ji ištekėjusi, teks pasistengti, kad išsiskirtų“.

(Juokas)

Beje, tai vyko prieš dvejus metus,

čia ir baigėsi mano užrašai.

Beveik dvejus metus viskas buvo gerai.

Nenutiko nieko bloga.

Jis su mergina gyveno Londono užmiestyje.

Pasak scientologo Brajano,

jis stengėsi atsiimti už prarastą laiką. Kas skamba bloga lemiančiai,

tačiau nebūtinai taip yra.

Deja, po beveik dviejų metų,

jis vis dėlto grįžo mėnesiui į kalėjimą.

Įsivėlė į peštynes bare.

Kalėjo mėnesį,

o tai, žinau, yra blogai,

tačiau tik mėnesis kalinimo reiškia, kad tos peštynės

nebuvo tokios jau baisios.

Vėliau jis man paskambino.

Ir žinote ką? Manau, kad Tonio išlaisvinimas buvo teisingas žingsnis,

nes nederėtų spręsti apie žmones pagal labiausiai pakvaišusias jų savybes.

Tonis - pusiau psichopatas.

Jis priklauso pilkajai sričiai, kurios šis pasaulis nemėgsta.

Tačiau būtent ši sritis yra kompleksiška,

būtent joje atrandamas žmogiškumas,

tiesa.

Tonis man pasiūlė:

„Džonai, gal galėtume susitikti bare ir kartu išgerti?

Noriu atsidėkoti už viską, ką dėl manęs padarėte“.

Nesutikau. Kaip būtumėte pasielgę jūs?

Ačiū.

(Plojimai)