Ką reiškia būti pasaulio piliečiu?

Hugh Evans pradėjo judėjimą, mobilizuojantį „pasaulio piliečius“, žmones, kurie pirmiausiai save identifikuoja ne kaip valstybės, tautos ar genties narius bet kaip asmenis, atstovaujančiais visą žmoniją. Ši įkvepienti ir asmeniška kalba suteiks galimybę išmokti, kaip šis naujas mūsų vietos pasaulyje suvokiams žadina žmones imtis veiksmų kovose dėl ekstremalaus skurdo, klimato kaitos, lyčių nelygybės ir dar daugiau. „Tai yra globalinės problemos“, teigia Evans, „ir jos gali būti išspręstos tik pasaulio piliečių, reikalaujančių globalių sprendimų iš savo lyderių“.

Aš noriu supažindinti jus su
nuostabia moterimi.

Jos vardas Davinia.

Davinia gimė Jamaikoje ir
imigravo į JAV būdama 18-os.

Dabar ji gyvena šalia
Vašingtono miesto.

Ji nėra įtakinga politinė darbuotoja

ar lobistė.

Ji tikriausiai jums pasakytų,
kad ji niekuo neišsiskirianti,

bet ji daro labai svarbią įtaką.

Davinia nuostabi tuo,

jog ji kiekvieną savaitę
noriai leidžia laiką

susitelkdama ties žmonėmis, kurie

nėra jos kaiminystėje, jos valstijoje,
netgi jos šalyje,

žmonėmis, kurių ji turbūt
niekada nesutiks.

Davinia pradėjo daryti poveikį
prieš kelis metus,

kai ji susisiekė su visais
savo Facebook draugais

ir paprašė jų paaukoti savo centus,

kad ji galėtų finansuoti
mergaičių išsilavinimą.

Ji nesitikėjo sulaukti didelio atsako,

bet surinkusi 700,000 centų

ji išsiuntė daugiau nei 120
mergaičių į mokyklą.

Kai kalbėjomės praeitą savaitę,

ji man papasakojo, kad šiek tiek
liūdnai pagarsėjo vietiniame banke,

nes kas kartą pasirodydavo
su prekybos vežimėliu pilnu centų.

Ir Davinia nėra vienintelė.

Toli gražu.

Ji yra augančio judėjimo dalis.

Ir tokie žmonės kaip ji yra vadinami

pasaulio piliečiais.

Pasaulio pilietis yra ne tas, kuris
save priskiria prie

šalies, genties ar tautybės,

bet tas, kuris save save
priskiria žmonijai,

ir yra pasirengęs veikti
ties tuo, kuo tiki,

kad įveiktų svarbiausius
pasaulio iššūkius.

Mūsų darbas yra sutelktas
ties pasaulio piliečių atradimu

parama ir jų aktyvinimu.

Jų yra kiekvienoje šalyje

ir visuose sluoksniuose.

Šiandien aš noriu atkreipti
jūsų dėmesį

į tai, jog pasaulio ateitis
priklauso nuo pasaulio piliečių.

Esu tikras, kad jei mūsų pasaulyje būtų
daugiau aktyvių pasaulio piliečių

tuomet visi didieji iššūkiai
su kuriais mes susiduriame,

nuo skurdo ir klimato kaitos
iki lyčių nelygybės,

visi šie iššūkiai taptų įveikiami.

Galų gale tai yra globalios problemos

ir jos galiausiai gali būti išspręstos

kai pasaulio piliečiai pradės reikalauti
visuotinių sprendimų iš savo lyderių.

Kai kurie žmonės į šią idėją sureaguoja

tarsi į šiek tiek utopinę
ar netgi gasdinančią.

Taigi aš norėčiau šiandien su jumis
truputį pasidalinti savo istorija

apie tai kaip aš čia atsidūriau,

kaip tai susiję su Davinia

ir, tikiuosi, su jumis.

Augdamas Melburne, Australijoje

aš buvau vienas iš tų
labai erzinačių mažų vaikų,

kurie niekada nenustoja klausti: „Kodėl?“

Galbūt tu irgi buvai toks.

Aš klausdavau savo mamos
labiausiai erzinančius klausimus.

Aš jos klausčiau:
„Mama, kodėl aš negaliu persirengti

ir žaisti su lėlėmis visą dieną?“

„Kodėl tu nori bulvyčių su šituo?“

„Kas yra krevetė

ir kodėl mes turime mėtyti jas į barbę?“

(Juokas.)

„Ir, mama, šita šuokuosena.

Kodėl?“

(Juokas.)

Pati blogiausia šukuosena,
mano manymu.

Vis dar klaiku.

Būdamas „kodėlčiukas“, maniau,
kad galiu pakeisti pasaulį

ir buvo neįmanoma
mane įtikinti kitaip.

Kai man buvo 12,
pirmoje gimnazijos klasėje

pradėjau rinkti pinigus bendruomenėms
besivystančiose šalyse.

Mes buvome labai entuziastinga
vaikų komanda

ir mes surinkdavome daugiau pinigų
negu bet kokia kita Australijos mokykla.

Ir taigi aš buvau apdovanotas galimybe
vykti į Filipinus, jog sužinočiau daugiau

Tai buvo 1998-ieji.

Mus nuvežė į lušnyną
Manilos priemestyje.

Ten tapau draugu su Sonny Boy,
kuris gyveno ten,

kas tiesiogine to žodžio prasme
buvo krūva pūvančių šiukšlų.

Jie tai vadino „Garuojančiu kalnu“.

Bet nesileiskite būti apkvailinti
šio vardo romantiškumu,

nes tai buvo niekas kitas
kaip apkartęs sąvartynas

kur vaikai tokie kaip Sonny Boy
praleisdavo valandas knaisiodamiesi

kiekvieną dieną tam,
kad surastų ką nors vertinga.

Ta naktis su Sonny Boy ir jo šeima
pakeitė mano gyvenimą visam laikui,

nes kai atėjo laikas miegoti

mes tiesiog sugulėme ant betono plokštės,
kuri buvo pusės mano miegamojo dydžio,

ir ten gulėjau aš, Sonny Boy ir jo šeima.

Septyni mūsų vienoje ilgoje eilėje

su šiukšlių kvapu aplink mus

ir tarakonais visur aplink.

Ir aš nemiegojau nė trupučio,

bet galvojau gulėdamas:

„Kodėl kas nors turi gyventi štai taip

kai aš turiu tiek daug?

Kodėl Sonny Boy galimybė
gyventi savo svajones

turi būti nulemta to, kur jis gimė

ar kaip Warren Buffet tai
pavadino „kiaušidžių loterija“?“

Aš tiesiog to nesupratau

ir man reikėjo laiko suprasti kodėl.

Tik vėliau supratau,

kad skurdas, kurį mačiau Filipinuose

buvo pasekmė sprendimų,
priimtų ar nepriimtų, žmogaus sukurtų,

eilės kolonijinių valstybių
ir korumpuotų vyrausybių,

kurioms rūpėjo bet kas,
tik ne Sonny Boy interesai.

Žinoma, jie nesukūrė „Garuojančio kalno“,
bet tikrai galėjo.

Ir jei mes bandytume padėti tokiems
vaikams kaip Sonny Boy,

neužtektų tiesiog nusiųsti jam
kelis dolerius

ar bandyti sutvarkyti šiukšlių
sąvartyną, kuriame jis gyvena,

nes problemos esmė slypi kai kur kitur.

Ir dirbdamas bendruomenių
vystimo projektuose per ateinačius metus

bandydamas padėti statyti mokyklas,

lavinti mokytojus
ir kovoti su ŽIV ir AIDS,

pradėjau suprasti,
kad bendruomenių vystimasis

turi būti skatinamas pačių bendruomenių

ir, kad net jeigu labdaros reikia,
to negana.

Mes turime kovoti su šiais iššūkiais

pasauliniu mąstu ir sistematiškai.

Ir geriausias dalykas,
ką aš galiu padaryti

yra bandyti suorganizuoti
didelę piliečių grupę savo šalyje

ir atkakliai reikalauti savo lyderių
įsitraukti į tą sistemingą pokytį.

Štai kodėl, po kelių metų,

aš prisijungiau prie
grupės koledžo draugų

pradedančių „Make Poverty History“
kampaniją Australijoje.

Svajojome suorganizuoti mažą
koncertą su vietiniais australų atlikėjais

tada, kai vyko G20 viršūnių susitikimas

ir vieną dieną tai staiga išaugo

kai gavome skambutį iš Bono,
the Edge ir Pearl Jam,

kurie visi sutiko reklamuoti
mūsų koncertą.

Truputėlį susijaudinau
tą dieną, kaip matote.

(Juokas.)

Mūsų nuostabai

Australijos valdžia išgirdo
mūsų vieningus balsus

ir sutiko padvigubinti indėlį į
pasaulinę sveikatą ir vystymą –

papildomi 6,2 milijardai dolerių.

Tai buvo tarsi

(Plojimai.)

Tai buvo tarsi šis
nepakartojamas pripažinimas.

Suburdami piliečius kartu,
mes padėjome įtikinti savo vyriausybę

padaryti kai ką neįmanomo

ir pradėti spręsti problemas
toli nuo mūsų šalies ribų.

Bet kai kas svarbaus:

tai netruko ilgai.

Matote, valdžia pasikeitė

ir po šešerių metų visi tie nauji pinigai

pradingo.

Ką mes išmokome?

Mes išmokome, kad vienkartinių
šuolių nepakanka.

Mums reikėjo darnaus judėjimo,

ne tokio, kuris būtų pasiduodantis
besikeičiančiom politikų nuotaikoms

ar ekonominio nuosmukio aliuzijai.

Ir tai turėjo įvykti visur,

nes kitaip kiekviena vyriausybė turėtų
šį įtvirtintą pasiteisinimų mechanizmą,

kad jie negali pakelti pasaulinių
veiksmų naštos vieni.

Taigi štai, ko mes griebemės.

Kai ėmėmės šio įššūkio, paklausėme savęs,

kaip įgauti užtektinai pagreičio
ir suburti plačią kariuomenę

ir ilgam laikui laimėti tuos mūšius?

Buvo tik vienas kelias,
apie kurį galėjom pagalvoti.

Kažkokiu būdu, turėjome paversti
tą trumpalaikį azartą,

žmonių, susijusių su
„Make Poverty History“ kampanija

į ilgalaikę aistrą.

Tai turėjo būti dalimi jų tapatybės.

Taigi 2012-aisiais, kartu įkūrėme
organizaciją, su būtent šiuo tikslu.

Vieninteliu vardu:

„Pasaulio Pilietis“.

Bet tai ne apie bet kokią organizaciją.

Tai apie piliečius,
kurie imasi veiksmų.

Tyrimo duomenys rodo,

jog iš visos populiacijos,
kuriai rūpi globalinės problemos,

tik 18 procentų,
aktyviai prie to prisidėjo.

Taip yra ne dėl to,
jog žmonės nenori prisidėti.

Dažniausiai jie nežino kaip
prie to prisidėti,

arba jie mano, kad jų veiksmai
neturės jokio poveikio.

Taigi, kažkokiu būdu turėjome priimti
ir aktyvinti milijonus piliečių

daugybėje šalių

daryti spaudimą jų lyderiams
elgtis altruistiškai.

Ir kai tai darėme, atradome
kai ką labai jaudinančio,

jog, kai padarai pasaulinę pilietybę
savo misija,

netikėtai atrandi save su
nepaprastais sąjungininkais.

Matote, ekstremalus skurdas nėra
vienintelė problema, esanti globali.

Taip pat yra ir klimato kaita

žmonių teisės, lyčių lygybė,

netgi konfliktai.

Mes dirbome petys petin

su žmonėmis, kurie užsidegę orientuojasi
į visas susijusias problemas.

Bet kaip mes veikėme norėdami rekrutuoti

ir įtraukti tuos pasaulio piliečius?

Na, mes naudojome universalią kalbą:

muziką.

Mes įsteigėme „Pasaulio Piliečių“
festivalį

pačioje Niujorko miesto širdyje,
Centriniame parke,

ir įkalbėjome pasirodyti
vienus garsiausių pasaulio artistų.

Mes pasirūpinome, kad festivaliai sutaptų

su JT Generalinės Asamblėjos susitikimu,

kad lyderiai, kurie turėjo išgirsti
mūsų balsus

negalėtų jų ignoruoti.

Bet buvo viena gudrybė:

tu negalėjai nusipirkti bilieto.

Tu turėjai jį užsidirbti.

Turi imtis veiksmų,
susijusių su globaliu reikalu

ir tik kai esi tai padaręs/iusi
gali užsidirbti taškų kvalifikacijai.

Aktyvizmas yra valiuta.

Aš neturėjau jokio domėjimosi pilietybe,
tik kaip ''geros sąžinės'' reikalu.

Man, pilietybė reiškia, jog turi imtis
veiksmų ir tai buvo mūsų reikalavimas.

Ir, neįtikėtina, tai suveikė.

Praeitais metais, daugiau nei 155 000
piliečių vien tik Niujorko apylinkėse

užsidirbo pakankamai taškų kvalifikacijai.

Globaliai, esame užregistravę piliečius iš
daugiau nei 150 šalių aplink pasaulį.

Praeitais metais, užregistravome
daugiau nei 100 000 naujų narių

kiekvieną metų savaitę.

Matote, mums nereikia kurti
pasaulio piliečių nuo pradžių.

Mes jau esame visur.

Mums tereikia būti organizuotiems

ir motyvuotiems pradėti imtis veiksmų

Ir štai čia, tikiu, galime
daug ko išmokti iš Davinios,

kuri pradėjo imtis veiksmų
kaip pasaulio pilietė dar 2012-aisias.

Štai, ką ji nuveikė.

Tai nebuvo raketų mokslas.

Ji pradėjo rašyti laiškus,

adresuodama politikų darbovietėms.

Ji padovanojo savo laiką
vietinei bendruomenei.

Ir taip ji tapo aktyvi
socialiniuose tinkluose

ir pradėjo rinkti centus

labai daug centų.

Galbūt dabar Jums tai neatrodo daug.

Kaip tai pasieks kažką?

Na, tai pasiekė daug, nes ji
nebuvo viena.

Jos veiksmai, šalia kitų 142 000
pasaulio piliečių,

paskatino JAV vyriausybę
padvigubinti investicijas

į Pasaulinę Švietimo Partnerystę.

Ir štai Dr. Raj Shah,

USAID vadovas, pristatydamas pranešimą.

Matote, kai tūkstančiai pasaulio piliečių
randa įkvėpimą vienas kitame

yra nuostabu matyti
jų sutelktą galią.

Pasaulio piliečiai kaip Davinia
padėjo įtikinti Pasaulio Banką

padidinti investicijas
į vandenį ir sanitarines sąlygas.

Štai Banko prezidentas Jim Kim,
pristato 15 mlrd. dolerių ant scenos

„Pasaulio Pilietis“ organizacijoje,

ir Indijos Ministras Pirmininkas Modi
patvirtino savo įsipareigojimą

pastatyti tualetą kiekviename namų ūkyje
ir mokyklose visoje Indijoje iki 2019.

Pasaulio piliečiai paraginti
vakarinės laidos vedėjo Stephen Colbert

sukūrė Twitter'io invaziją Norvegijai.

Erna Solberg, valstybės
Ministrė Pirmininkė, gavo šią žinią,

ir įsipareigojo skirti dvigubą investavimą
merginų išsilavinimui.

Pasaulio piliečiai, kartu su Rotary klubo
nariais, kreipėsi į Kanados,

Jungtinės Karalystės
ir Australijos vyriausybes

siekiant padidinti jų investicijas
į poliomelito likvidavimą.

Jie susirinko kartu ir įsipareigojo duoti
665 milijonais dolerių.

Bet nepaisant šios visos
varomosios jėgos,

mes susiduriame su didžiuliais įššūkiais.

Galbūt jūs galvojate,

kaip mes galime įtikinti pasaulio lyderius

sustiprinti dėmesį globalinėms problemoms?

Iš tiesų, galingasis amerikiečių
politikas Tip O'Neill'as kartą pasakė,

„Visa politika yra lokali“.

Tai, kas visada padeda
politikams būti išrinktiems:

siekti, pelnyti ir laikyti galią

bandant pasiekti lokalius ar
geriau, nacionalinius interesus.

Pirmąkart su tuo susidūriau
būdamas 21-erių.

Susitikau

su buvusiu Australijos užsienio
reikalų ministru, kuris išliks nežinomas

[Alexander Downer]

(Juokas.)

Ir už uždarų durų,

aš pasidalinau su juo savo aistra
užbaigti ekstremalų skurdą.

Aš pasakiau, „Ministre, Australija turi
galimybę, kuri pasitaiko tik kartą

padėti pasiekti
Tūkstantmečio Vystymosi Tikslus.

Mes galime tai padaryti.“

Jis patylėjo,

pažiūrėjo žemyn į mane
šaltu, atmestu žvilgsniu,

ir pasakė, „Hugai,

niekam nė kiek neįdomi pagalba užsieniui“.

Tik jis pasakė ne “kiek“.

Jis kalbėjo toliau.

Jis pasakė jog pirmiausia
turime prižiūrėti savo pačių kiemą.

Tai, mano manymu,

yra pasenęs, netgi pavojingas mąstymas.

Arba, kaip mano, amžiną atilsį,
senelis pasakytų,

visiška nesąmonė.

Siauras mąstymas, sukelia
klaidingą konfliktą,

nes tai supriešina menkumą vienoje
šalyje, su menkumu kitoje.

Klaidingai parodo, jog galime izoliuoti
save, savo šalis, vienas nuo kitų.

Visas pasaulis yra mūsų kiemas,

ir statydami save į pavojų,
mes tai ignoruojame.

Pažiūrėkite kas nutiko, kai
ignoravome Ruandą,

kai ignoruojame Siriją,

kai ignoruojame klimato kaitą.

Politikos lyderiai turėtų susirūpinti

nes klimato kaitos ir ekstremalaus
skurdo poveikis

atkeliauja tiesiai į mūsų krantus.

Dabar, pasaulio piliečiai
tai supranta.

Gyvename laikais, palankiais
pasaulio piliečiui,

laikotarpyje, kuriame kiekvienas balsas
gali būti išgirstas.

Ar prisimenate,

kai dar 2000-aisiais buvo pasirašyti
Tūkstantmečio Vystymosi Tikslai?

Daugiausia, ką galėjome padaryti tais
laikais, buvo išsiųsti laišką,

ir laukti kitų rinkimų.

Nebuvo jokių socialinių tinklų.

Šiandien, milijardai gyventojų
turi daugiau įrankių,

daugiau priėjimo prie informacijos,

daugiau galimybių įtakoti,
nei kada nors anksčiau.

Tiek problemos, tiek įrankiai joms
spręsti, yra tiesiai prieš mus.

Pasaulis pasikeitė,

ir tie iš mūsų, kurie žiūri toliau
nei savos sienos

yra teisingoje istorijos pusėje.

Taigi kur esame mes?

Taigi vykdome šį nuostabų festivalį,

mes pasiekėme didelių
politikos laimėjimų,

ir piliečiai prisideda iš viso pasaulio.

Bet ar pasiekėme savo misiją?

Ne.

Mes dar turime labai
ilgą kelią prieš akis.

Bet tai yra galimybė, kurią aš matau.

„Pasaulio piliečio“ konceptas,

savaime aiškus, bet iki dabar daugeliu
būdų nepraktiškas

sutapo su šiuo ypatingu laiku
kuriame esame privilegijuoti gyventi.

Mes, kaip pasaulio piliečiai,

dabar turim unikalią galimybę paspartinti
didelio masto pozityvius pokyčius

visame pasaulyje.

Taigi ateinančius mėnesius ir metus,

pasaulio piliečiai laikys pasaulio
lyderius atsakingais

užtikrinti jog naujieji Globaliniai
Tikslai Darniam Vystymuisi

būtų stebimi ir įgyvendinti.

Pasaulio piliečiai dirbs su pasaulinėmis
ne pelno organizacijomis

jog išnaikintų ligas kaip poliomelitas
ir maliarija.

Pasaulio piliečiai, iš kiekvieno
Žemės kampelio, prisijungs,

didindami dažnumą, kokybę

ir poveikį jų veiksmų.

Šios svajonės yra pasiekiamos.

Įsivaizduokite milijoninę armiją

augančią į dešimtis milijonų,

susijusi, informuota, susidomėjusi

ir nepriimanti „ne“ už atsakymą.

Per visus tuos metus,

aš bandžiau vėl susisiekti su Sonny Boy.

Deja, man nepavyko.

Mes susipažinome prieš socialines medijas,

o jo adresą pakeitė vietos savivaldybė,

kaip dažnai nutinka su lūšnynais.

Labai norėčiau kartu su juo prisėsti,

kur jis bebūtų,

ir pasidalinti, kaip stipriai mane įkvėpė
laikas, praleistas „Garuojančiame kalne“.

Dėka jo ir daugelio kitų,

supratau svarbumą,
buvimo dalimi žmonių judėjimo

vaikai, norintys pakelti galvas virš
ekranų į pasaulį

pasaulio piliečiai.

Pasaulio piliečiai stovintys kartu,

klausiantys „Kodėl?“

nepripažįstantys tų, kurie sako „ne“,

ir išnaudojantys nuostabias galimybes
pasaulio, kuriuo dalinamės

Aš esu pasaulio pilietis.

Ar esi tu?

Ačiū.

(Plojimai.)