Tikrojo „aš” slėpimo pavojai

Morgana Bailey slėpė tikrąją tiesą apie save 16 metų. Drąsioje kalboje ji ištaria du reikšmingus žodžius, kurie kai kuriems gali pasirodyti niekuo neypatingi, tačiau jai – tai kūną kaustantis žingsnis. Kodėl ji apie tai kalba? Todėl kad jos tylėjimas turi asmenines, profesinei bei socialines pasekmes. Savo bendradarbių akivaizdoje Morgana kalba apie baimę būti pasmerktam ir koks yra savęs smerkimas.

Kai buvau jauna, didžiavausi,
kad esu nonkomformistė.

Gyvenu konservatyvioje JAV valstijoje,
Kanzase.

Nesielgiau taip kaip dauguma.

Nebijojau keistų aprangos tendencijų
ir plaukų stilių.

Drąsiai reiškiau savo nuomonę
ir buvau nepaprastai visuomeniška.

Šios nuotraukos, darytos prieš 16 metų
studijuojant Londone, rodo,

kad man nerūpėjo,
kad aš buvau laikoma keista ar kitokia.

(Juokas.)

Tuo metu Londone
prieš 16 metų,

supratau, kad esu nepaprasta.

Ir tai viską pakeitė.

Tapau priešingybe tam,
kuo maniau esanti.

Vietoj bendravimo rinkausi vienatvę.

Nustojau lankytis klubuose
ir lyderiavimo mokymuose.

Nebenorėjau išsiskirti iš minios.

Maniau, kad šie pokyčiai –
tai dalis mano brendimo,

o ne pastangos tapti pripažintai.

Visada maniau,
kad man nereikia kitų pripažinimo.

Vis dėlto, buvau šiek tiek kitokia
nei visi.

Bet dabar suprantu,

kad kai tik suvokiau,
kas yra kitaip,

ėmiau laikytis taisyklių ir slapstytis.

Slapstymasis – tai augantis įprotis.

Vos tik pradėjus slapstytis,

darosi sunkiau ir sunkiau žengti į priekį
ir prabilti.

Net ir dabar,

kalbėdama apie šią kalbą su kitais,

aš pasakodavau išgalvotą istoriją,

ir nepasakiau tiesos apie savo TED kalbą.

Dabar pats laikas ir šiek tiek baisu,

kad po 16 metų grįžusi į šį miestą,

pasirinkau šią sceną,
kad nustočiau slapstytis.

Ką aš slėpiau 16 metų?

Aš – lesbietė.

(Plojimai.)

Ačiū.

Nėra lengva ištarti šiuos žodžius.

Nenorėjau, kad jie nusakytų,
kas aš esu.

Kaskart pagalvojusi,
kad laikas atskleisti tiesą,

galvodavau, kad noriu būti
„Morgana“,

„nepaprastoji Morgana“,

bet ne „draugė lesbietė Morgana“,
ar „bendradarbė lesbietė Morgana“.

Tiesiog Morgana.

Čia atvykusiems iš didmiesčių,

tai gali atrodyti labai paprastas dalykas.

Gali pasirodyti keista,

kad tiek laiko slėpiau tiesą.

Tačiau aš buvau paralyžiuota baimės
likti nesuprasta.

Ir, žinoma, aš nesu viena.

2013 m. Deloitte atliktas tyrimas parodė,

kad daugybė žmonių slepia tiesą
apie savo asmenybę.

Atlikus pasirinktų darbuotojų tyrimą,
buvo nustatyta,

kad 61 proc. apklaustųjų
kontroliuoja savo elgesį ar išvaizdą,

tam kad pritaptų darbe.

83 proc. homoseksualių
ir biseksualių darbuotojų pripažino,

kad jie tikslingai save kontroliuoja,

tam kad neišsiskirtų darbo aplinkoje.

Tyrimas parodė, kad kompanijose,

kuriose pripažįstama įvairovė
ir skatinama priimti skirtumus,

darbuotojai patiria sunkumų
stengdamiesi būti savimi.

Taip yra dėl tikėjimo,
kad normų laikymasis

padės jiems sėkmingai tęsti karjerą.

Nors mane stebino tai,
kad tiek daug žmonių kaip aš

taip stengėsi slėpti tiesą apie save,

aš išsigandau sužinojusi,
kad mano tylėjimas

gali lemti gyvenimą ar mirtį
ir turėti ilgalaikių socialinių pasekmių.

12 metų.

Tiek vidutiniškai sutrumpėja homoseksualų
ir biseksualų gyvenimas

jeigu tokie žmonės gyvena
stipriai priešiškose bendruomenėse,

palyginus su palankiomis bendruomenėmis.

12 metų sutrumpėjusi
numanoma gyvenimo trukmė.

Perskaičiuosi tai žurnale „The Advocate“,

supratau, kad nebegaliu gyventi tyloje.

Stresas ir socialinės gėdos –
mirtina kombinacija.

Tyrimas parodė, kad gėjai, gyvenantys
antigėjiškose bendruomenėse,

dažniau serga širdies ligomis,
susiduria su smurtu ir nusižudo.

Supratau, kad tai, kas mano nuomone
buvo asmeninis dalykas,

iš tikro turi didžiulę įtaką

darbe ir bendruomenėje

kiekvienoje istorijoje,
panašioje į manąją.

Mano pasirinkimas tylėti ir neatskleisti,
kas aš iš tiesų esu,

galėjo turėti įtakos
būtent tokiai aplinkai,

kurioje vyrauja nepakantumas.

Visada sau sakiau, kad nėra priežasties
atskleisti, kad esu lesbietė.

Tačiau mintis, kad mano tyla
turi visuomeninių pasekmių,

tapo labai svarbi,
kai praleidau progą

pakeisti diskriminacinę nuotaiką
savo gimtojoje valstijoje, Kanzase.

Vasarį Kanzaso Atstovų rūmai
pasiūlė įstatymą,

kuris leidžia įvairioms įmonėms,
remiantis jų religine laisve,

neteikti paslaugų gėjams.

Mano buvusios bendradarbės
ir draugės tėvas,

priklausantis Kanzaso Atstovų rūmams,

pritarė šiam įstatymui,

t. y. jis balsavo už tai,
kad verslai manęs neaptarnautų.

Ką ši draugė galvoja apie lesbietes,
gėjus,

biseksualus ir translyčius asmenis?

Ką jos tėvas galvoja?

To nežinau, nes niekada
su jais nekalbėjau apie tai, kas aš esu.

Tai mane nepaprastai gąsdina.

Kas būtų, jei būčiau jai papasakojus
apie save prieš daug metų?

Ar ji būtų pasidalinusi mano patirtimi
su savo tėvu?

Ar aš būčiau pakeitusi jo balsavimą?

Niekada to nesužinosiu,

ir tai mane privertė suprasti,
kad nepadariau nieko,

kad kažką pakeisčiau.

Ironiška, kad dirbu
žmogiškųjų išteklių valdyme,

kurio tikslas – priimti
ir vienyti darbuotojus

bei skatinti jų profesinį tobulėjimą.

Tai sritis, atstovaujanti idėjai,
kad darbo aplinka

turi būti tokia pat įvairi
kaip ir visuomenė.

Visgi aš nieko nepadariau
dėl šios įvairovės.

Prieš metus pradėjusi darbą šioje įmonėje,

galvojau: ši įmonė turi antidiskriminacinę
politiką, ginančią homoseksualus,

biseksualus ir translyčius asmenis.

Jos požiūris į įvairovę atsispindi
jų visuotinėse integracijos programose.

Maniau, kad, pradėjusi čia dirbti,
pagaliau galėsiu atskleisti tiesą.

Tačiau to nepadariau.

Užuot pasinaudojusi galimybe,

nepadariau nieko.

(Plojimai.)

Vartydama savo 16 metų senumo dienoraštį
ir iškarpų albumą iš semestro Londone,

aptikau šią pakeistą citatą

iš Toni Morrison knygos „Paradise“:

„Daugiau baisių dalykų yra viduje
nei išorėje.“

Ir sau rašytą prierašą:

„Atsimink tai.“

Tikiu, kad taip bandžiau save paskatinti
pažinti Londoną,

bet šio užrašo esmė – pradėti pažinti save
ir priimti save tokią, kokia esu.

Per šiuos metus nesupratau,

kad didžiausi sunkumai,
kuriuos turėsiu įveikti, –

tai mano pačios baimės
ir nepasitikėjimas savimi.

Tikiu, kad įveikdama vidines baimes,
sugebėsiu keisti savo aplinką.

Šiandien aš priėmiau sprendimą,

atskleisti savo paslaptį,
kurią slėpiau taip ilgai.

Tikiuosi, kad atskleidusi, kas esu,
daugiau to nebeslėpsiu.

Ir taip pat tikiu, kad atsiskleisdama
galiu pakeisti statistiką

ir padėti tokiems kaip aš
būti savimi ir išpildyti save

profesinėje veikloje
bei asmeniniame gyvenime.

Ačiū.

(Plojimai.)