Paprašyti pagalbos yra stiprybė, o ne silpnybė

„Mes visi patiriame išbandymų – dalis jų matoma, tačiau dauguma – ne“, – sako Michelle L. Sullivan. Kalboje apie požiūrį Sullivan dalijasi sąmojo ir išminties kupinomis istorijomis ir primena, kad kiekvienas esame vienas kito palaikymo komandos dalimis. „Vienintelis kailis, į kurį galite įlįsti, yra jūsų pačių“, – sako ji. „Su užuojauta, drąsa ir supratimu galime eiti kartu greta vienas kito.“

Mūsų visų gyvenimuose yra įvykiai,
kuriuos atsimename itin ryškiai.

Man pirmasis toks buvo,
kai pradėjau lankyti darželį.

Mano didysis brolis išėjo į mokyklą
ir man tikrai jau buvo laikas.

Aš atbėgau koridoriumi.

Buvau tokia susijaudinusi,
kad vos nepridariau į kelnes.

Prieinu prie durų,

ten mane šiltai sutinka auklėtoja,

palydi mane į grupę,

parodo mano mažytę spintelę –

visi mes pamenam tas mažytes spinteles,
ar ne? –

ir mes padedam ten mano daiktus.

Tada ji pasakė:
„Eik į ratą

ir pažaisk su vaikais,
kol prasidės užsiėmimas.“

Taigi, nuėjau ir pliumptelėjau
ant žemės lyg man priklausytų ši vieta.

Ir aš žaidžiu,

o staiga berniukas gretimais –

jis vilkėjo baltus marškinėlius
ir mėlynus šortus.

Pamenu lyg tai butų nutikę vakar.

Staiga jis nustojo žaidęs
ir paklausė:

„Kodėl tu tokia maža?“

O aš žaidžiau toliau,
nes nemaniau, kad kalba su manim.

(Juokas.)

Jis garsiau paklausė:

„Ei, kodėl tu tokia maža?“

Pakėliau akis ir paklausiau:

„Apie ką tu?
Žaiskime toliau. Mes laimingi.

Aš šito ilgai laukiau.“

Tad mes žaidėm toliau,
o po minutės

mergaitė greta jo
su baltais marškinėliais ir rausvu sijonu

atsistojo, užsidėjo rankas ant klubų

ir paklausė: „Tikrai,
kodėl tu taip keistai atrodai?“

Nesupratau: „Apie ką jūs kalbat?

Aš neatrodau keistai. Aš ne maža.
Taigi, žaiskime.“

Tuomet pažiūrėjau į ratą,
kuriame sėdėjau,

ir staiga visi vaikai nustojo žaisti
ir ėmė žiūrėti į mane.

O aš galvoju –

šiandienos kalba tai būtų –
„O, dieve“ ar „Kas per velnias“.

(Juokas.)

Kas ką tik nutiko?

Visas pasitikėjimas savimi,
su kuriuo atėjau iš ryto,

ėmė nykti rytui tęsiantis

ir kylant naujiems klausimams.

Dienai įpusėjus,
prieš man einant namo,

auklėtoja mus pakvietė į ratą,

o aš jaučiausi už rato ribų.

Negalėjau į nieką pažiūrėti.

Nesupratau, kas ką tik nutiko.

Vėliau ėmiau nekęsti

išėjimo į viešumą.

Jaučiau kiekvieną žvilgsnį,
kiekvieną kikenimą,

kiekvieną nukreiptą pirštą,

ne vidurinį,

bet kiekvieną nukreiptą pirštą

ir nekenčiau to.

Slėpdavausi už tėvų kojų
lyg ten manęs nematytų.

Būdamas vaiku

nesupranti nei kito vaiko smalsumo,

nei suaugusiojo neišmanymo.

Man pasidarė aišku,
kad tikrasis pasaulis nėra sukurtas

mano ūgio žmogui –
tiesiogine ir netiesiogine prasme.

Kaip jūs suprantate,
aš neturiu anonimiškumo.

Ir nors jūs matote mano ūgį,

mes visi patiriame išbandymų
per savo gyvenimus.

Kai kuriuos matote, kaip maniškį.

Daugumos – ne.

Nežinote, ar kažkas kenčia
nuo psichikos sutrikimo,

ar kamuojasi dėl lytinės tapatybės,

ar rūpinasi senstančiu tėvu,

ar patiria finansinius sunkumus.

Tokių dalykų nematome.

Taigi, nors jūs matote,

kad vienas iš mano išbandymų yra ūgis,

tai nereiškia, kad suprantate,

ką reiškia būti manimi kasdien
ar ką aš išgyvenu.

Esu čia tam, kad sugriaučiau mitą.

Netikiu, kad gali pabūti kito kailyje

ir todėl mes turime atrasti
naują būdą kaip save pateikti.

Trumpai tariant, aš niekada
nesuprasiu, ką reiškia būti tavimi,

o tu niekada nesuprasi,
ką reiškia būti manimi.

Aš negaliu susidurti su tavo baimėms
ar siekti tavo svajonių,

tu irgi to negali,

tačiau mes galim vienas kitą palaikyti.

Vietoj bandymo įlįsti į kito kailį

mes turėtume atrasti
naują būdą, kaip save pateikti.

Jau ankstyvame amžiuje

supratau, kad tam tikrus dalykus
aš turiu daryti kitaip,

tačiau tam tikrose vietose
aš turėjau tokias pačias sąlygas

ir viena iš tų vietų buvo mokykla.

Cha, cha, cha. Aš buvau lygi.

Tiesą sakant,
klasėje aš pranokau kitus.

Tai tapo nepaprastai svarbu,

nes augdama supratau,
kad negalėsiu atlikti fizinių užduočių.

Man reikėjo išsilavinimo.

Taigi, aš baigiau universitetą,

tačiau jutau, kad turiu
pralenkti kitus darbo rinkoje

ir įgyti aukštesnį mokslinį laipsnį,

tad įgijau ir jį.

Ir štai aš pasiruošusi darbo pokalbiui.

Atsimenat savo pirmąjį darbo pokalbį?
Ką vilkėti?

Kokie bus klausimai?

Ir nepamirškime
tvirto rankos paspaudimo.

Buvau toje pačioje situacijoje.

Likus 24 valandoms iki pokalbio

draugė, kurią pažįstu visą savo gyvenimą,

paskambino man ir pasakė:
„Michele, tame pastate yra laiptų.“

Ji žinojo, kad negaliu lipti laiptais.

Ir staiga, mano dėmesys nukrypo kitur.

Aš sunerimau, kaip ten pateksiu.

Nuvykau anksčiau, radau pakrovimo doką,
patekau vidun ir pokalbis pavyko.

Jie net neįsivaizdavo,
ką patyriau tą dieną. Nieko tokio.

Jūs manot, kad didžiausias iššūkis
tądien buvo darbo pokalbis

ar patekimas į pastatą.

Iš tiesų, didžiausias iššūkis tądien

buvo įveikti pakrovimo doką
ir nebūti suvažinėtai.

Esu itin pažeidžiama
tam tikrose situacijose:

oro uostuose, koridoriuose,
stovėjimo aikštelėse,

pakrovimo dokuose.

Aš turiu būti labai atsargi.

Turiu viską numatyti, prisitaikyti

ir kartais judėti kaip įmanoma greičiau.

Taigi, aš gavau darbą,

o šiame darbe
aš turiu nemažai keliauti.

Kelionės yra iššūkis mums visiems.

Nuvykstate į oro uostą, pereinat patikrą,
nubėgat prie vartų.

Gausiu vietą prie lango ar prie praėjimo?
Ar gausiu pagerinimą?

Aš, visų pirma, niekur nebėgu.

(Juokas.)

Ir tikrai ne per saugumo patikrą,

nes aš gaunu asmeninę apžiūrą rankomis.

Aš to nekomentuosiu.

Tada nusigaunu iki vartų

ir su savo geru liežuviu –
tėvai sakė, kad jau gimiau su tokiu –

sakau oro uosto darbuotojui:
„Beje, mano vežimėlis sveria tiek,

turiu sausą galvaninį elementą

ir galiu privažiuoti iki lėktuvo durų.“

Taip pat, aš iš anksto paskambinu
į miestą, į kurį keliauju

ir sužinau, kur išsinuomoti vežimėlį,
jei maniškis sugestų.

Taigi, buvimas mano kailyje
yra šiek tiek kitoks.

Įlipusi į lėktuvą,

paprašau stiuardesės užkelti mano krepšį,
o jos su malonumu tai padaro.

Stengiuosi lėktuve nevalgyti ir negerti,

nes nenoriu eiti per visą lėktuvą
iki tualeto,

tačiau gamta viską sutvarko savaip.

Neseniai gamta pašaukė ir aš atsiliepiau.

Taigi, nuėjau iki lėktuvo priekio,

paplepėjau su stiuardese

ir paprašiau prižiūrėti duris,
nes nepasiekiu užrakto.

Taigi, aš viduje užsiimu savo reikalais
ir durys staiga atsidaro.

Ten stovi džentelmenas

siaubo perkreiptu veidu.

Manau, mano veidas atrodo taip pat.

Išėjusi pamačiau, kad jis sėdi prieš mane

ir yra visiškai
absoliučiai susinepatoginęs.

Priėjau prie jo ir tyliai paklausiau:

„Ar jūs tai prisiminsit
taip pat ilgai kaip ir aš?“

(Juokas.)

Jis atsakė: „Matyt, taip.“

(Juokas.)

Ko gero, jis nekalba apie tai viešai.
O aš kalbu.

(Juokas.)

Mes prakalbėjome visą likusį laiką,

sužinojome apie vienas kitą, mūsų šeimas,
sportą, darbą,

o kai nusileidom, jis pasakė:

„Michele, pastebėjau,
kad kažkas užkėlė jūsų krepšį.

Ar galėčiau jį jums paduoti?“

Atsakiau: „Žinoma, ačiū.“

Mes palinkėjom vienas kitam geros kloties,

o svarbiausia tą dieną,

kad jam nebeliko to sumišimo,

to nepatogumo jausmo.

Jis to nepamirš, aš – taip pat,

bet tikiu, kad jis geriau atsimins

mūsų pokalbį ir skirtingus požiūrius.

Keliaujant į užsienį,

gali kilti dar daugiau iššūkių.

Prieš kelerius metus buvau Zanzibare

įvažiuoju sau,

tik pagalvokit!

Žema, baltaodė, šviesiaplaukė
moteris vežimėlyje.

To nematai kasdien.

Priėjau ir pradėjau plepėti su
oro uosto darbuotoju.

Draugiškai teiravausi apie jų kultūrą
ir panašius dalykus,

kai pastebėjau,
kad nėra tiltelio į lėktuvą.

Tada turėjau pasakyti:

„Jums ne tik kad teks
pakelti mano vežimėlį,

man taip pat reikės pagalbos
lipant laiptais.“

Mes kartu praleidome apie valandą
laukdami skrydžio

ir tai buvo viena nuostabiausių valandų.

Mūsų abiejų požiūriai pasikeitė tą dieną.

Kai patekau į lėktuvą,

jis patapšnojo man per petį
ir palinkėjo sėkmės,

o aš jam padėkojau.

Dar sykį, aš manau,
kad jis šį patyrimą atsimins geriau

nei tą, kai aš įvažiavau,
ir buvo kilusios dvejonės.

Kaip supratote,
aš gaunu daug pagalbos.

Nebūčiau ten, kur esu dabar

be šeimos, draugų, kolegų

ir daugelio nepažįstamųjų

pagalbos kasdien.

Labai svarbu turėti
savo palaikymo sistemą.

Prašyti pagalbos yra stiprybė,

ne silpnybė.

(Plojimai.)

Visiems mums reikia pagalbos
tam tikrais gyvenimo momentais,

tačiau tai pat svarbu,

kad patys palaikytume kitus žmones.

Turime įprasti duoti atgal.

Mes darome didelę įtaką savo sėkmei,

bet pagalvokit,
kad darom įtaką ir kitų žmonių sėkmei

taip, kaip tie žmonės darė man kasdien.

Yra nepaprastai svarbu
padėti vieni kitiems,

nes visuomenė žmones izoliuoja

dėl jų nukrypimų ir ideologijų.

Mes turim pažvelgti giliau

ir pažiūrėti tiesai į akis,

kad niekas iš mūsų nėra tai, ką mes matom.

Mes esam kur kas daugiau

ir mes sprendžiam
kitiems nematomas problemas.

Gyvenimas kitų nevertinant

leidžia mums pasidalinti išgyvenimais,

įgyti naujų požiūrio taškų,

kaip tie žmonės, apie kuriuos pasakojau.

Atsiminkit, vienintelis kailis,

į kurį galit įlįsti, yra jūsų pačių.

Aš negaliu įlįsti į jūsų.

Jūs negalit įlįsti
į mano XXS dydžio kailį,

(Juokas.)

bet galit pabandyti.

Galim padaryti daugiau.

Su užuojauta, drąsa ir supratimu

galim eiti greta

ir palaikyti vienas kitą.

Pagalvokit, kaip pasikeistų visuomenė,

jei mes visi taip elgtumėmės,

užuot vertinę tik pagal tai, ką matome.

Ačiū.

(Plojimai.)

Ačiū.