Viskas, ką būtina žinoti apie Homero „Odisėją“ – Jill Dash

Visa pamoka: ed.ted.com/lessons/everything-you-need-to-know-to-read-homer-s-odyssey-jill-dash

Susidūrimas su žmones ėdančiu milžinu. Kerėtoja, paverčianti vyrus į kiaules. Dingęs karalius, kuris susigrąžino savo sostą. Kiekviena iš šių gali būti įspūdinga istorija, tačiau iš tiesų jos yra tik pavieniai skyriai iš „Odisėjos“, 12 000 eilučių ilgio epinės poemos, pasakojančios antikinės Graikijos istoriją ir legendas. Tad kaip mes suvokiame šį gigantišką tekstą? Jill Dash pasako viską, ką būtina žinoti, norint skaityti Homero „Odisėją“.

Pamokos autorė Jill Dash, animacijos autorius David Price.

Artimas susidūrimas su
žmones ėdančiu milžinu,

kerėtoja, paverčianti vyrus į kiaules,

dingęs karalius, kuris susigrąžino
savo sostą.

Kiekviena iš šių gali būti
įspūdinga istorija,

tačiau iš tiesų jos yra tik pavieniai
skyriai iš „Odisėjos“,

12 000 eilučių poemos, pasakojančios apie
antikinę istoriją, mitus ir legendas.

Kaip mes sugebame suprasti
tokios didelės apimties tekstą,

kilusį iš ir pasakojantį apie pasaulį
iš tolimos praeities?

Vien tai, jog mes vis dar galime suprasti
„Odisėją“, yra neįtikėtina,

kadangi ji buvo sukurta dar prieš graikų
abėcėlės sudarymą VIII amžiuje pr. Kr.

Ji buvo sukurta klausytojams,
ne skaitytojams,

ir būdavo atliekama pasakotojų,
dar vadinamų rapsodais.

Tradiciškai poemos autoriumi laikomas
aklasis, vardu Homeras.

Tačiau niekas iš tiesų nežino,
ar jis buvo tikras, ar tik legenda.

Anksčiausiuose šaltiniuose jis minimas
jau keli šimtmečiai po jo eros.

O jam priskirtos poemos buvo
daugybę kartų pakeistos

ir perdėliotos jau kitų autorių,

kol galiausiai buvo užrašytos
dabartine forma.

Tiesą sakant, žodis „rapsodas“ reiškia
susiūti arba suadyti

kadangi šie poetai sujungdavo įvairius
pasakojimus, anekdotus, mitus ir dainas

į vientisą istoriją.

Norėdami gyvai perpasakoti šiuos mitus,

rapsodai kalbėdavo pastoviu ritmu,

naudodavosi mnemoninėmis priemonėmis,

tokiomis kaip išmoktų ištraukų
ar detalių kartojimas.

Tarp šių buvo ir vaizdų apibūdinimai
bei veikėjų sąrašai,

kurie padėdavo rapsodams nepasimesti
pasakojimo eigoje,

taip kaip priedainis ar intarpas padeda
mums prisiminti dainos žodžius.

Kadangi klausytojai patys žinojo didžiąją
dalį istorijų,

dažnai poemos nebuvo pasakojamos
eilės tvarka.

Vėliau buvo nustatyta konkreti
eilės tvarka,

o istorija įgijo formą, kuria
mes ją skaitome dabar.

Kadangi pasaulis šiek tiek pasikeitė
per pastaruosius kelis tūkstantmečius,

prieš pradedant skaityti, verta žinoti
šiek tiek istorijos.

Pati „Odisėja“ yra „Iliados“, kito garsaus
Homero epo,

pasakojančio apie Trojos karą, tęsinys.

Jei tarp abiejų epų yra viena jungiamoji
grandis, ji yra ši:

šiukštu niekada neužsitrauk
dievų įniršio.

Graikų Panteonas yra pavojingas dieviškos
galios ir žmogiškų ydų mišinys,

kupinas neapsakomo dydžio
pavydo ir neapykantos.

O dauguma bėdų, su kuriomis poemose
susiduria žmonės, yra sukeltos puikybės

ar perdėto tikėjimo, jog jie esą
didingesni už dievus.

Noras patenkinti dievus buvo toks stiprus,

jog senovės graikai turėjo tradiciją
priimti visus nepažįstamus

į savo namus kaip artimus,

bijodami, jog nepažįstamieji
gali būti užsimaskavę dievai.

Šis senovinis svetingumo kodeksas
buvo vadinamas „xenia“.

Juo vadovaudamiesi, šeimininkai suteikdavo
savo svečiams saugumą, maistą ir jaukumą,

o svečiai atsilygindavo mandagumu bei
dovanomis, jeigu jų turėjo.

Xenia yra itin reikšminga „Odisėjoje“,

kur Odisėjas savo klajonėse yra
amžinas svečias,

o jo gudrioji žmona Penelopė nuolat
atlieka šeimininko vaidmenį.

„Odisėja“ mini visus ilgus
Odisėjo klajonių metus,

tačiau pati pasakojimo pradžia yra
„in medias res“, iškart prie reikalo.

10 metų po Trojos karo, mes sutinkame
herojų įstrigusį saloje,

vis dar toli nuo gimtosios Itakės ir
šeimos, kurios nematė jau 20 metų.

Užrūstinęs jūrų dievą Poseidoną, kai
apakino šio kiklopą sūnų,

Odisėjas pasmerktas savo kelionėje namo
patirti vieną nesėkmę po kitos.

Kol gimtinėje kyla bėdos,
o dievai dvejoja dėl jo likimo,

Odisėjas pradeda pasakoti apie
prabėgusius metus savo šeimininkams.

Vienas iš nuostabiausių „Odisėjos“ bruožų

yra atotrūkis tarp mūsų ribotų žinių
apie jos sukūrimo laikotarpį

ir gausybės detalių, aprašytų
pačiame tekste.

Istorikai, kalbininkai ir archeologai

praleido šimtmečius ieškodami
Trojos griuvėsių

bei atpažindami salas, kuriose
lankėsi Odisėjas.

Šis 24 knygų storio epas, kaip ir pats
herojus, nukeliavo ilgą kelią

per istorijos ir legendų tūkstantmečius,

tam, kad mums šiandien papasakotų
šią nuostabią istoriją.