Senos knygos atgimsta kaip sudėtingas menas

Ką darote su pasenusia enciklopedija informacijos amžiuje? Su „X-Acto“ peiliais ir sugebėjimu kurti remiksus menininkas Brian Dettmer kuria nuostabias ir netikėtas skultūras, įkvepiančias naują gyvenimą senoms knygoms.

Esu menininkas ir pjaustau knygas.

Čia vienas iš pirmųjų mano kūrinių.

Vadinasi „Alternatyvus kelias į žinias“.

Norėjau sukurti knygų stirtą,
kad kas nors ateitų į galeriją

ir manytų, kad žiūri į
normalią knygų stirtą,

bet priėję arčiau pamatytų
šią grubią joje išpjautą skylę,

stebėtųsi, kas čia vyksta,
domėtųsi kodėl,

ir galvotų apie knygos medžiagą.

Taigi aš domiuosi tekstūra,

bet mane labiau domina tekstas
ir iliustracijos knygose.

Daugelyje savo darbų aš užsandarinu
knygos kraštus su tirštu laku,

kad sudarytų tam tikrą
išorinę knygos odą ir

leistų jai tapti kieta medžiaga,
bet vidiniai puslapiai išliktų laisvi,

ir tada aš pjaunu knygos paviršių,

aš nieko nejudinu ir nieko nepridedu.

Aš tiesiog išpjaustau tai,
ką randu įdomaus.

Taigi viską, ką matote
pabaigtame kūrinyje,

yra tiksliai ten, kur ir buvo
knygoje prieš man pradedant.

Apie savo darbą galvoju
kaip apie remiksą,

nes dirbu su
kažkieno kito medžiaga,

tokiu pačiu būdu, kaip didžėjus
dirbtų su kažkieno kito muzika.

Čia buvo Renesanso dailininko
Rafaelio paveikslų knyga,

paimdamas jo kūrinį,
ir miksuodamas jį, išpjaudamas

aš paverčiu jį kažkuo,
kas yra nauja ir labiau šiuolaikiška.

Taip pat mąstau apie išėjimą
iš tradicinės knygos suvokimo

ir šio linijinio formato pastūmimą,

pabandyti pajudinti pačios
knygos struktūrą,

kad knyga taptų
visiškai skulptūriška.

Aš naudoju spaustuvus ir virves,
įvairiausias medžiagas, svorius,

kad sulaikyčiau dalykus
vietoje prieš lakuojant,

kad galėčiau stumti formą
prieš pradėdamas,

kad kažkas, kaip čia,
galėtų tapti tokiu kūriniu,

kuris sukurtas iš
vieno žodyno.

Arba kažkas, kaip tai,
galėtų tapti tokiu kūriniu.

Ar kažkas kaip tai,

kas žino, kuo tai taps
ar kodėl tai mano studijoje,

taptų štai tokiu kūriniu.

Manau, kad viena iš priežasčių
kodėl žmonės sukrečiami knygų gadinimo,

žmonės nenori knygų plėšyti

ir niekas tikrai nenori
išmesti knygos,

nes apie knygas galvojame
kaip gyvus dalykus,

laikome jas kūnu,

nes jos pritaikytos mums savo dydžiu,

bet jos turi potencialą
toliau augti

ir tapti naujais dalykais.

Knygos išties yra gyvos.

Mąstau apie knygą kaip apie kūną

ir kaip technologiją.

Mąstau apie knygą kaip įrankį.

Ir taip pat mąstau apie knygą kaip mašiną.

Galvoju apie ją kaip apie kraštovaizdį.

Čia pilnas enciklopedijų rinkinys,
kuris buvo sujungtas ir kartu nušlifuotas,

ir kai aš išpjaunu jį,

aš sprendžiu, ką noriu pasirinkti.

Su enciklopedijomis galėjau
pasirinkti bet ką,

bet aš pasirinkau būtent
kraštovaizdžių iliustracijas.

Pačiai medžiagai
naudoju švitrinį popierių

ir šlifuoju kraštus ne tik,
kad iliustracijos perteiktų kraštovaizdį,

bet pati medžiaga
atrodytų kaip kraštovaizdis.

Taigi vienas iš mano daromų dalykų,
kai išpjaustinėju knygą,

aš mąstau apie iliustracijas,
bet taip pat galvoju apie tekstą,

ir mąstau apie juos labai panašiai,

nes, kas įdomu, kad skaitydami tekstą,

kai skaitome knygą,

jis sukuria vaizdą galvoje,

taigi mes lyg ir užpildome kūrinį.

Mes tarsi sukuriame iliustracijas,
skaitydami tekstą,

ir kai žiūrime į iliustraciją,
iš tikrųjų naudojame kalbą,

kad suprastume, į ką mes žiūrime.

Tada gaunasi tam tikras in ir jan,

kaip šlepečių pora.

Taigi kūriu kūrinį,
kurį žiūrovas užbaigia pats.

Galvoju apie savo darbą,
beveik kaip apie archeologiją.

Aš iškasu ir bandau
padidinti potencialą

ir atrasti kaip galima daugiau

ir atskleisti tai savo darbe.

Bet tuo pačiu metu

mąstau apie išnykimo idėją

ir kas vyksta dabar, kad dauguma
mūsų informacijos yra neapčiuopiama,

ir ši prarasties idėja,

ir mintis, kad ne tik formatas
nuolat kinta kompiuteriuose,

bet ir pati informacija,

kai neturime fizinės atsarginės kopijos,

turi nuolat būti atnaujinama,
kad jos neprarastume.

Turiu keletą žodynų savo studijoje

ir kasdien naudoju kompiuterį,

jei man reikia pasitikrinti žodį,
aš tai darau kompiuteriu,

nes galiu tai surasti
tiesiogiai ir tučtuojau.

Manau, kad knyga niekada nebuvo

tinkamas formatas
nelinijinei informacijai,

dėl kurios mes matome žinynus

pirmiausiai išnykstančius
ar mirusius.

Nemanau, kad knyga
kada nors iš tikro mirs.

Žmonės mano, kad dabar, kai
turime skaitmeninę technologiją,

knyga turėtų mirti,

ir matome dalykus, kurie kinta
ir kurie vystosi.

Manau, kad knyga vystysis,

ir kaip kad žmonės sakė,
kad tapyba mirs,

kai fotografija ir spausdinimas
tapo kasdieniu dalyku,

bet iš tikro ką leido tapybai padaryti,

tai leido užbaigti
kasdienį jos darbą.

Leido tapybai atsikratyti
nuobodaus kasdienio istorijų pasakojimo,

tapyba tapo laisva,
galėjo pasakoti savo istoriją,

taip matėme Modernizmo atsiradimą,

ir matėme tapybą
skylant į skirtingas šakas.

Manau, kad tas pats vyksta
su knygomis,

dabar dauguma mūsų technologijų
ir informacijos,

mūsų asmeninių ir kultūrinių
įrašų saugomi skaitmeniniu formatu,

todėl manau, kad tai tikrai leidžia
knygai tapti kažkuo nauju.

Manau, kad tai įdomus laikas
menininkui kaip aš,

ir labai įdomu pamatyti,
kas nutiks su knyga ateityje.

Dėkoju.

(Plojimai)