Angela Patton: Tėvo ir dukters šokis ... kalėjime

"Camp Diva" stovykloje, Angela Patton dirba, kad galėtų padėti mergaitėms ir jų tėčiams palaiktyi ryši ir išlikti vienas kito gyvenime. Bet kaip dėl mergaičių, kurių tėčiai negali būti su jomis -- nes jie kalėjime? Patton papasakos istoriją apie labai ypatingus tevų-dukrų šokius. (Filmuota TEDxWomen)

Aš sėdėjau su savo mergaitėmis,

ir Joy pasakė:

"Velniava, kaip norėčiau, kad jis duotų man laisvės.

Mano tėvelis, jis man pastoviai skambina."

"Tau pasisekė, kad jis iš vis skambina," pasakė Jasmine.

"Aš nekalbėjau su savo tėčiu metų metus"

Tą akimirką aš supratau, kad mergaitėms reikia suteikti alimybę

susisiekti su savo tėčiais.

"Camp Diva" stovykloje , mano ne pelno siekiančioje organizacijoje,

mes naudojame panašaus pobūdžio pokalbius visą laiką

kaip būdą padėti Afrikietiškos kilmės mergaitėms

pasiruošti tapti subrendusioms moterims.

Šioms mergaitėms tereikėjo

rasti būdą kaip pakviesti tėčius į savo gyvenimus

jų pačių sąlygomis.

Taigi, aš paklausiau mergaičių :

"Kaip mes galime padėti kitoms mergaitėms

išvystyti normalius santykius su savo tečiais?"

"Surenkime šokius", sušuko viena iš mergaičių,

ir visos kitos greitai jai pritarė.

Jos predėjo svajoti apie dekoracijas,

kvietimus, sukneles kurias jos dėvės,

ir ką jų tėčiai galės ar negalės rengtis. (Juokas)

Viskas buvo nuspresta ir planuojama man net nespėjus mirktelėti,

bet net jeigu ir būčiau galėjusi sustabdyti tas mergaites,

aš nebūčiau,

nes vienintelis dalykas, kurio aš išmokau

per beveik dešimt metų dirbdama su mergaitėmis

buvo tai, kad jos jau žinojo, ko joms reikia.

Išmintis gyvena jose.

Tol, kol jos turi

globą ir reikalingus išteklius,

jos gali sukurti tai, ko joms reikia

ne tik išgyvenimui, bet ir klestėjimui.

Taigi mes surengėme šokius

mergaičių ir tėčių buvo minios.

Jie atėjo pasipuošę.

Jie elgėsi mielai.

(Juokas)

Jie kvailiojo.

Jie tikrai mėgavosi vienas kito draugija.

Tai buvo didelis pasiekimas.

Ir mergaitės nusprendė tai paversti kasmetiniu renginiu.

Taigi laikas ėjo,

ir atėjo laikas vėl planuoti šokius.

Viena mergaitė vardu Brianna prakalbo

ir pasakė:

"Mano tėtis negalės ateiti į šokius,

ir tai mane labai liūdina."

"Kodėl neateis?" paklausė mergaitės

"Todėl, kad jis kalėjime," ji drasiai prisipažino.

"Na, gal jis gali išeiti vienai dienai?" viena iš mergaičiu paklausė. (juokas)

"Ir ateiti su grandinėmis?

Tai dar blogiau, negu iš vis ne ateiti į šokius."

Tą akimirką, aš pamačiau galimybę

jog mergaitės gali išnaudoti šią progą

ir tapti savo pačių didvyrėmis.

Taigi aš paklausiau: "Kaip Jūs manote, ką mes turėtumėme daryti su šia situacija?

Mes norime, kad kiekviena mergaitė galėtų sudalyvauti šiuose šokiuose, tiesa?"

Taigi mergaitės truputį pagalvojo,

ir viena iš jų pasiūlė,

"Kodėl mums nesuorganizavus šokių kalėjime?"

Dauguma mergaičių dvejojo, kad gali būti tokia galimybė

ir pasakė : "Gal tu išprotėjai?

Kas leis būriui mažų mergaičių

ir dar pasipuošusių -" (Juokas)

"- ateiti į kalėjimą ir šokti su savo tėveliais Kempiniuko Plačiakelnio kostumuose?"

Mergaitės taip vadina kalėjimo kostiumus.

Aš pasakiau, "Mergaitės, na, na,

Jūs niekada nesužinosit jei nepaklausit."

Taigi parašėme laišką Richmond'o miesto šerifui,

pasirašytą asmeniškai kiekvienos mergaitės,

ir aš turiu pripažinti, kad jis yra labai ypatingas šerifas.

Jis iš karto susisiekė su manimi ir pasakė,

kad kada tik yra galimybė atsigabenti šeimas

jo durys visada atviros.

Todėl, kad vienas dalykas, kurį jis žinojo,

yra tai, kad kai tevai yra susiję su savo vaikais,

galimybė sugrįžti į kalėjimą yra žymiai mažesnė.

Taigi,

buvo pakviesta 16 kalinių ir 18 mergaičių.

Mergaitės buvo pasipuošusios gražiausiais savo rūbais,

o jų tėčiai iškeitė savo geltonus ir mėlynus kombinezonus

į marškinius ir kaklaraiščius.

Jie apsikabino.

Jie valgė pilnas lėkštes vištienos ir žuvies.

Jie juokėsi kartu.

Tai buvo nuostabu.

Tėčiai ir dukros netgi turėjo

galimybę fiziškai prisiliesti vienas prie kito,

ko dauguma negalėjo

jau kurį laiką.

Tėčiai buvo tokioje aplinkoje, kuri leido

žaisti su duktomis,

pristumti jų kėdes ir ištiesti ranką kviečiant šokti.

Net apsaugos darbuotojai verkė.

Bet po šokių

mes visi supratome, kad tėčiai liks kalėjimuose.

Taigi mes turėjome sukurti kažką,

ką jie galėtų pasiimti su savimi.

Taigi mes atsinešėme vaizdo kameras

ir mes paprašėme jomis pasinaudoti

ir paimti interviu vienam iš kito --

jų žinutes, jų mintis.

Mes norėjome tai panaudoti kaip prisiminimą,

kad kai jie ims ilgėtis vienas kito,

ir jaustis tolstantys,

jie galėtų susijungti per šiuos įrašus.

Aš niekada nepamiršiu, tos vienos mergaitės žiūrinčios į savo tėčio akis

su ta kamera ir klausiančios:

"Tėveli, kai tu į mane žiūri, ką tu matai?"

Nes mūsų tėveliai yra mūsų veidrodžiai

kuriuose mes atsispindime

kai mes sprendžiame kokio vyro mes pačios nusipelnėme,

ir kaip jie mus matys visą likusį gyvenimą.

Aš tai puikiai žinau,

nes as buvau viena iš mergaičių kurioms pasisekė.

Aš visada

turėjau tėtį savo gyvenime.

Net šiandien jis yra čia.

(Aplodismentai)

Ir būtent todėl man yra taip svarbu

pasirūpinti, kad išliktu ryšys

tarp mergaičių ir jū tėčių,

ypač pas tuos, kurie yra atskirti vienas nuo kito

spygliuotomis vielomis ir metalinėmis durimis.

Mes katik sukūrėme galimybę,

mergaitėms, kurios turi širdyje kirbančių klausimų,

kad jos galėtų užduoti juos savo tėčiams

ir jie galėtų į juos laisvai atsakyti.

Nes mes žinome, jog tėčiai

palieka mus, su viena mintimi:

Kokią moterį aš ruošiu pasauliui?

Kadangi tėtis yra įkalintas,

tai nereiškia, kad jis turi būti atskirtas

nuo savo dukros gyvenimo.

(Aplodismentai)