Spencer'is Wells'as kuria visos žmonijos genealogijos medį.

Tam tikros visų žmonių DNR dalys yra vienodos, jas mes paveldėjome iš savo afrikietiškųjų protėvių. Genetikos specialistas Spencer'is Wells'as pasakoja, kaip jo Genografijos projekte bus panaudota ši bendra DNR, kad išsiaiškintume, kaip visa mūsų įvairovė iš tiesų yra susijusi.

Džiambo, bonžūr, zdraveite, trajo - tai tik keletas iš kalbų,

kuriomis šiek tiek kalbėjau per praėjusias 6 savaites.

Šio beprotiško turo metu aplankiau 17 šalių

tirdamas įvairius mūsų projekto aspektus,

apie kuriuos jums vėliau trumpai papasakosiu.

Apsilankiau nuostabiose vietose.

Tokiose, kaip Mongolija, Kambodža, Naujoji Gvinėja, Pietų Afrika, Tanzanija (dukart).

Buvau čia prieš mėnesį.

Galimybė viesulu aplėkti pasaulį

yra nepaprasta dėl galybės priežasčių.

Išvysti neįtikėtinų dalykų.

Ir gali vietoje palyginti

žmones visame pasaulyje.

Ir iš tikrųjų ta išvada, kuri peršasi

- gana paviršutiniška išvada -

yra ne ta, kad mes visi - vienodi, nors papasakosiu jums ir apie tai,

bet greičiau - kokie mes skirtingi.

Pasaulyje tiek daug įvairovės.

6 tūkst. skirtingų kalbų, kuriomis kalba 6,5 mlrd. įvairiausių

spalvų, formų, dydžių žmonių.

Bevaikščiodamas bet kurio didmiesčio gatvėmis, taip keliaudamas

stebiesi žmonių rūšies įvairove.

Kaip paaiškinti tokią įvairovę?

Na, apie šitai ir ketinu šiandien papasakoti.

Apie tai, kaip naudojamės genetikos įrankiais,

o konkrečiai - populiacijos genetika, kad sužinotume, kaip išsivystė ši įvairovė,

ir kiek laiko tas vystymasis truko.

Žmonijos įvairovės problemą,

kaip ir visus didžiuosius mokslo klausimus:

kaip paaiškinti ką nors panašaus,

galima suskaidyti į smulkesnius klausimus.

Ir galima knaisiotis po tuos smulkesnius klausimus.

Pirmasis yra kilmės klausimas.

Ar mes visi iš tiesų esame vienos kilmės?

Ir jeigu taip, manau, kiekvienam, esančiam šioje salėje,

kyla klausimas: kada tai įvyko?

Kada mes atsiradome kaip rūšis?

Ir nuo kada ėmėme skirtis vieni nuo kitų?

Antrasis klausimas yra susijęs su pirmuoju, bet šiek tiek kitoks.

Jei mes kilę iš vieno šaltinio,

kaip gi mums pavyko užimti visus Žemės kampelius

ir kaip šio proceso metu išsivystė visa įvairovė:

skirtingi gyvenimo būdai, skirtinga išvaizda,

skirtingos kalbos visame pasaulyje.

Į kilmės klausimą, kaip ir daugybę kitų biologijos klausimų,

panašu, kad Darvinas atsakė daugiau nei prieš 100 m.

Veikale „Žmogaus kilmė" jis rašė:

„Kiekviename dideliame pasaulio regione gyvenantys žinduoliai

yra glaudžiai susiję su išnykusiomis to paties regiono rūšimis.

Todėl gali būti, kad Afrikoje anksčiau gyveno dabar išnykusios beždžionės,

giminingos goriloms ir šimpanzėms.

O kadangi šios dvi rūšys dabar yra artimiausi žmogaus giminaičiai,

labiau tikėtina, kad mūsų ankstyvieji protėviai

gyveno Afrikos žemyne, nei kur nors kitur."

Baigta, galime skirstytis - kilmės klausimas aiškus.

Na ne visai. Nes Darvinas kalbėjo apie tolimus mūsų protėvius -

bendrus mūsų ir beždžionių protėvius.

Ir gana akivaizdu, kad beždžionės kilo iš Afrikos žemyno.

Randamos jų apie 23 mln. metų senumo fosilijos.

Afrika tuo metu jau buvo atsiskyrusi nuo kitų sausumos masyvų

dėl įnoringų tektoninių plokščių ir plūduriavo Indijos vandenyne.

Afrikai atsitrenkus į Euraziją prieš maždaug 16 mln. metų

ir įvyko pirmas vadinamasis išėjimas iš Afrikos.

Primatai, tuomet išėję iš Afrikos ir atsidūrę pietryčių Azijoje,

tapo gibonais ir orangutangais.

O likę Afrikoje

išsivystė į gorilas, šimpanzes ir mus.

Tad taip, kalbant apie bendrus mūsų ir beždžionių protėvius,

iš fosilijų visiškai aišku, kad viskas prasidėjo Afrikoje.

Bet aš užduodu ne tokį klausimą.

Aš klausiu apie mūsų žmogiškus protėvius -

tuos, kuriuos laikytume panašiais į save,

jeigu jie sėdėtų salėje šalia mūsų.

Jei jie žiūrėtų mums per petį -

neatšoktume nuo jų štai šitaip. Tad kaip gi su mūsų žmogiškais protėviais?

Nes jei pažvelgtume į pakankamai tolimą praeitį,

turime bendrą protėvį su kiekvienu gyvu Žemės padaru.

DNR jungia mus visus, tad turim bendrą protėvį su barakudomis,

bakterijomis ir grybais, jei tik pasidairysime pakankamai senoje praeityje - daugiau nei prieš milijardą metų.

Tačiau dabar ieškome žmonių protėvio.

Kaip jį išsiaiškinti?

Istoriškai šis reikalas studijuojamas pasitelkiant paleoantropologiją -

radus iškasenų žemėje

ir iš esmės remiantis morfologija,

radinių - dažnai kaukolės - forma, teigiant:

„Šitas kiek panašesnis į mus nei anas, todėl jis turėjo būti mano protėviu.

Esu būtent jo tiesioginis palikuonis."

Tačiau turiu pridurti, kad paleoantropologija,

nors ir siūlo žavingų galimybių mūsų protėvių atžvilgiu,

visgi neparodo tikimybių, kurių mes, kaip mokslininkai, ieškome.

Ką aš turiu omenyje?

Dabar matote puikų pavyzdį.

Tai trys išnykusios hominidų,

galimų žmogaus protėvių, rūšys.

Visas tris Leakey šeima iškasė į vakarus nuo čia esančiame Olduvai tarpeklyje.

Ir visos trys datuojamos maždaug tuo pačiu laikotarpiu.

Iš kairės į dešinę: Homo erectus, Homo habilis,

ir Australopitecus, dabar vadinamas Paranthropus boisei -

tvirtuoju australopitecinu. Trys išnykusios rūšys, toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu.

Tai reiškia, kad ne visi trys galėjo būti tiesioginiu mano protėviu.

Kuris iš jų man tikrai giminingas?

Tai galimybės, o ne tikimybės, kurių mes ieškome.

Kitas požiūris - pažvelgti į žmonių morfologiją

naudojantis vieninteliais duomenimis, kurie iki šiol buvo prieinami -

vėl gi - dažniausiai kaukolės forma.

Pirmasis taip sistemingai tyrinėjęs buvo Linėjus -

Carl von Linne - švedų botanikas,

XVIII a. pasiryžęs

į kategorijas suskirstyti visus gyvus planetos organizmus.

Jums atrodo, kad jūsų darbas sunkus?

Ir jis išties puikiai pasidarbavo.

Savo „Systema Naturae" jis į kategorijas suskirstė maždaug 12 tūkst. rūšių.

Jis ir sukūrė terminą „Homo sapiens" - lotyniškai jis reiškia „išmintingasis žmogus".

Žiūrėdamas į žmonių įvairovę pasaulyje, jis pasakė:

„Panašu, kad esama skirtingų porūšių arba kategorijų."

Ir jis minėjo afrikiečius, amerikiečius, azijiečius ir europiečius,

ir akivaizdžiai rasistinę kategoriją, kurią pavadino monstrų kategorija,

kuriai iš esmės priklausė visi jam nepatikę žmonės,

tarp jų tokia įsivaizduojama rūšis kaip elfai.

Labai lengva tai laikyti galbūt geranoriškais,

bet iš esmės tamsuoliškais XVIII a. mokslininko,

dirbusio prieš Darvino erą, samprotavimais.

Tačiau fizinės antropologijos atveju,

net prieš 20 - 30 m. daugeliu atveju būtumėte susidūrę

su iš esmės tokia pačia žmonijos klasifikacija.

Remiantis fizinės antropologijos specialistais prieš 30, 40 m. -

Carlton Coon'as būtų geriausias pavyzdys -

žmonių rasės skilo tarpusavyje - tai jau po Darvino -

daugiau nei milijoną metų nuo Homo erectus laikų.

Bet kokiais duomenimis remiamasi?

Menkais. Labai menkais. Morfologija ir spėlionėmis.

Tai, apie ką pasakosiu šiandien,

apie ką dabar kalbėsiu, yra naujas požiūris į šią problemą.

Užuot spėliojęs apie mūsų protėvius,

užuot kasinėjęs iš žemės galimus protėvius,

ir sakydamas tai remdamasis morfologija,

kurią mes vis dar ne iki galo suprantame.

Mes nežinome, kokios genetinės priežastys slepiasi po šia morfologine variacija.

Viskas, ką reikia padaryti - apversti pačią problemą.

Nes tai, kuo mes iš tiesų domimės, yra genealogijos problema

arba genealogijos klausimas.

Mes bandome sukurti visų dabar gyvenančių žmonių genealogijos medį.

Ir kaip bet kuris genealogas jums pasakytų -

ar kas turite šeimos narį, kuris, arba galbūt jūs pats,

bandė sukurti šeimos medį, atsekti praeitį?

Pradedate nuo dabarties, nuo tų ryšių, dėl kurių esate tikri.

Jūs su savo broliais ir seserimis turite bendrus tėvus.

Jūs su savo pusbroliais turite bendrus senelius.

Taip palaipsniui einate vis gilyn ir gilyn į praeitį,

pridėdami vis tolimesnę giminystę.

Bet galiausiai, nepaisant to, kaip gerai sekasi knaisiotis po bažnytinius įrašus

ir panašius dokumentus, prieisite tai, ką genealogai vadina "plytų siena".

Tai taškas, už kurio apie savo protėvius nebežinote nieko

ir įžengiate į tamsią ir paslaptingą sritį, vadinamą istorija,

kurioje skinamės kelią vedami šnabždesių.

Kas yra tie ankstesnieji žmonės?

Neturime jokių rašytinių šaltinių. Tiesą sakant, turime.

Užrašyta mūsų DNR, mūsų genetiniame kode.

Turime istorinį dokumentą, kuris perkelia mus laike

į ankstyviausias mūsų rūšies dienas. Šitai mes ir tiriame.

Pateiksiu DNR elementorių.

Įtariu, kad ne visi čia susirinkę yra genetikai.

Tai labai ilga, linijinė molekulė, užkoduota versija,

kaip pagaminti kitą jūsų kopiją. Tai jūsų schema.

Ji sudaryta iš keturių elementų: A, C, G ir T.

Ir būtent šių elementų seka nulemia jūsų schemą.

Kokio ji ilgio? Na, ją sudaro milijardai šitų elementų.

Haploidinis genomas. Mes turime dvi visų savo chromosomų kopijas.

Haploidinį genomą sudaro maždaug 3.2 mlrd nukleotidų seka.

Ir bendrai visa ši elementų seka

yra daugiau nei 6 mlrd. nukleotidų ilgio.

Jei paimtume visą vienos jūsų kūno ląstelės DNR

ir ištemptume ją nuo vieno galo iki kito, ji būtų maždaug 2 m. ilgio.

Jei paimtume visą DNR iš kiekvienos jūsų kūno ląstelės

ir ją ištemptume nuo vieno galo iki kito, ji pasiektų Mėnulį

tūkstančius kartų. Tai daugybė informacijos.

Nukopijuoti tokią DNR molekulę, kad ją perduotumėte, yra sunkus triūsas.

Įsivaizduokite storiausią knygą, pavyzdžiui, "Karą ir taiką".

Padauginkite iš 100.

Ir įsivaizduokite, kad teks ją perrašyti ranka.

Jūs dirbate iki vėlumos,

ir rašote labai labai stropiai, geriate kavą

ir esate labai dėmesingas, bet kartais,

kai perrašinėjate ranka,

įveliate menką rašybos klaidą.

Parašysite I vietoj E arba C vietoj T.

Tas pats nutinka, kai mūsų DNR perduodama iš kartos į kartą.

Nedažnai, nes turime įdiegtą tikrinimo mechanizmą.

Bet kai taip nutinka ir šitokie pakitimai perduodami

iš kartos į kartą, jie tampa kilmės žymekliais.

Jei turite vienodus žymeklius,

vadinasi, turite bendrą protėvį praeityje.

Žmogų, kuris pirmasis turėjo tokį DNR pokytį.

Žvelgdami į genetinių variacijų struktūrą,

šitokių žymeklių struktūrą visame pasaulyje

ir nustatydami santykinį laikotarpį, kada jie atsirado,

mes sugebėjome sukurti visos dabartinės žmonijos genealogijos medį.

Yra dvi DNR dalys, kurias gana dažnai naudojame savo darbe.

Mitochondrinė DNR parodo motinos kilmės liniją.

Mitochondrinę DNR gauname iš savo mamos, savo mamos mamos,

ir taip iki pat pirmosios moters.

Y chromosoma, DNR dalis, paverčianti vyrus vyrais,

parodo tėvo kilmės liniją.

Kiekvienas čia esantis, kiekvienas pasaulio gyventojas

atsiduria kažkurioje šių medžių vietoje.

Net ir supaprastintos tikrųjų medžių versijos

vis tiek yra sudėtingos, tad supaprastinkime jas.

Pasukime jas šonu, sujunkime, kad primintų medį:

su šaknimis apačioje ir šakomis viršuje.

Kokia pagrindinė informacija?

Pirmiausia pastebime,

kad giliausios mūsų šeimos medžio kilmės linijos

yra Afrikoje, tarp afrikiečių.

Tai reiškia, kad afrikiečiai ilgiausiai

kaupė šitą mutacijų įvairovę.

O tai reiškia, kad mes kilome iš Afrikos. Tai užrašyta mūsų DNR.

Kiekviena DNR dalis Afrikoje yra įvairesnė nei bet kur kitur.

Kažkuriuo metu praeityje, afrikiečių grupė

paliko Afrikos žemyną ir apgyvendino visą likusį pasaulį.

Kada tai įvyko?

Ar prieš milijonus metų, kaip galėtume įtarti

žvelgdami į neįtikėtinas variacijas visame pasaulyje?

Ne, DNR pasakoja labai aiškią istoriją.

Žvelgiant į pastaruosius 200 tūkst. metų, mes visi turime bendrą protėvį - vieną žmogų -

Mitochondrinę Ievą iš Afrikos, ko gero, girdėjote apie ją.

Afrikietė, kuri davė pradžią visai dabartinei mitochondrinei pasaulio įvairovei.

Bet dar nuostabiau yra tai,

kad iš Y chromosomos pusės,

vyriškoji istorijos dalis - Y chromosomos Adomas -

gyveno prieš maždaug 60 tūkst. m.

Tai tik maždaug 2 tūkst. žmonių kartų.

Tik akimirka evoliucijos požiūriu.

O tai reiškia, kad mes tada tebegyvenome Afrikoje.

Afrikietis davė pradžią

visai pasaulinei Y chromosomos įvairovei.

Tik per pastaruosius 60 tūkst. m.

pradėjo vystytis ši neįtikėtina įvairovė, kurią regime pasaulyje.

Nuostabi istorija.

Mes visi esame išplėstinės afrikiečių šeimos dalis.

Tai įvyko neseniai. Kodėl neišėjome iš Afrikos anksčiau?

Kodėl homo erectus neišsivystė į atskiras

žmonių rasės rūšis ar porūšius?

Kodėl iš Afrikos išėjome taip neseniai?

Svarbus klausimas. Šitie "kodėl",

ypač genetikoje ir istorijos tyrinėjimuose, visada labai svarbūs.

Sunku į juos atsakyti.

Taigi, kai nėra apie ką šnekėti - kalbame apie orą.

Kas darėsi su pasaulio orais prieš maždaug 60 tūkst. m.?

Na, prasidėjo atšiauriausia paskutiniojo ledynmečio dalis.

Paskutinis ledynmetis prasidėjo prieš maždaug 120 tūkst. m.

Tai stiprėjo, tai silpo ir tikrą pagreitį įgavo prieš maždaug 70 tūkst. m.

Turime daug įrodymų: nuosėdinės uolienos,

žiedadulkių rūšys, deguonies izotopai ir t.t.

Didžiausias apledėjimas įvyko prieš maždaug 16 tūkst. m.,

bet iš esmės tikrai striuka ėmė darytis prieš 70 tūkst. m.

Šalo. Šiaurės pusrutulį dengė didžiuliai besiplečiantys ledynai.

Niujorkas, Čikaga, Sietlas - viskas buvo po ledo sluoksniu.

Didžiąją Britanijos dalį, Skandinaviją dengė kelių kilometrų storio ledo sluoksnis.

Afrika yra labiausiai tropinis planetos žemynas -

maždaug 85% jos yra tarp Vėžio ir Ožiaragio atogrąžų.

Čia nėra ledynų,

išskyrus aukščiausias Rytų Afrikos viršukalnes.

Kas čia vyko? Ledynų Afrikoje nebuvo.

Tais laikais Afrikoje buvo sausra.

Šiame paleoklimato žemėlapyje

pavaizduota, kaip Afrika atrodė laikotarpiu prieš 60 tūkst.m. ir 70 tūkst. m.

Situacija atkurta naudojant mano jau minėtus duomenis.

Taip atsitiko todėl, kad ledas išsiurbia drėgmę iš atmosferos.

Pagalvokite apie Antarktidą - techniškai ji dykuma, ten labai mažai kritulių.

Tad visas pasaulis džiūvo.

Krito jūros lygis. Ir Afrika virto į dykumą.

Sachara buvo žymiai didesnė nei dabar.

O žmonių populiacija susitraukė į keletą mažų regionų,

lyginant su šiandienine situacija.

Genetiniai duomenys rodo,

kad žmonių populiacija tuo metu prieš maždaug 70 tūkst. metų

susitraukė iki mažiau nei 2 tūkst. individų.

Mes beveik išnykome. Laikėmės tik per plauką.

Ir tada kai kas nutiko. Puiki viso šito iliustracija.

Pažvelkite į akmens įrankius.

Kairėje - iš Afrikos, prieš maždaug milijoną metų.

Įrankius dešinėje sukūrė neandertaliečiai - tolimi mūsų pusbroliai,

o ne tiesioginiai mūsų protėviai, gyvenę Europoje.

Jie buvo sukurti prieš maždaug 50 arba 60 tūkst. m.

Rizikuoju įžeisti auditorijoje esančius

paleoantropologus arba fizinius antropologus,

bet iš esmės tarp šių dviejų akmeninių įrankių grupių nėra didelio skirtumo.

Įrankiai kairėje yra labai panašūs į esančius dešinėje.

Šis periodas buvo ilgas kultūrinis sąstingis, prasidėjęs prieš milijoną metų

ir pasibaigęs prieš maždaug 60 - 70 tūkst. m.

Įnagių stilius ne itin pasikeitė.

Tai įrodo, kad žmonių gyvenimo būdas

šiuo laikotarpiu ne itin keitėsi.

Bet prieš 50, 60, 70 tūkst. metų, tame regione

viskas apsiverčia aukštyn kojom. Pasirodo menai.

Akmeniniai įrankiai tampa daug dailesni.

Duomenys rodo, kad žmonės ėmė specializuotis medžioti tam tikrus gyvūnus

atitinkamais metų laikais.

Gyventojų skaičius ėmė augti.

Ko gero, daugelio lingvistų nuomone,

visiškai moderni kalba, sintaksinė kalba - veiksnys, tarinys, papildinys -

kuria mes perduodame sudėtingas idėjas, kaip aš dabar ir darau, atsirado tuo metu.

Mes tapome bendruomeniškesni. Išsiplėtė socialiniai tinklai.

Šitaip pasikeitęs elgesys padėjo mums išgyventi prastėjančiomis Afrikos sąlygomis

ir leido mums pradėti sklisti po pasaulį.

Šioje konferencijoje kalbame apie Afrikos sėkmės istorijas.

Norite išgirsti geriausią Afrikos sėkmės istoriją?

Pažvelkite į veidrodį. Jūs esate ši istorija. Jūs dabar gyvenate,

nes mūsų smegenys pakito Afrikoje,

galbūt kažkur netoli nuo čia, kur dabar esame,

prieš maždaug 60 - 70 tūkst. metų,

ir taip mes ne tik išgyvenome Afrikoje, bet išplitome už jos ribų.

Ankstyvoji pakrančių migracijos banga palei pietinę Azijos pakrantę;

išėjimas iš Afrikos prieš maždaug 60 tūkst, metų;

sparčiai pasiekta Australija prieš 50 tūkst. m..

Kiek vėliau įvyko migravimas į Vidurio Rytus.

Jie buvo savanų medžiotojai.

Tad tie iš jūsų, kurie rengiatės vykti į vieną iš ekskursijų po konferencijos,

pamatysite, kaip atrodo tikroji savana.

Ji - tarsi mėsos sandėliukas.

Tai buvo žmonės, kurių specializacija buvo nudobti gyvūnus,

medžioti juos šitose mėsos pilnose savanose; jie judėjo aukštyn,

per pievas į Vidurio Rytus prieš maždaug 45 tūkst. m.,

per vieną iš retai pasitaikančių drėgnųjų laikotarpių Sacharoje.

Migruodami į rytus jie traukė per pievas,

nes buvo prisitaikę jose gyventi.

Kai pasiekė Centrinę Aziją,

jie atsidūrė iš esmės stepių supermagistralėje.

Pievų supermagistralėje.

Tais laikais, paskutiniojo ledynmečio metu, pievos

tęsėsi nuo Vokietijos iki pat Korėjos

ir visas žemynas buvo atviras.

Europą jie pasiekė prieš maždaug 35 tūkst. m.,

ir galiausiai, maža grupelė patraukė

prasčiausiomis oro sąlygomis į Sibirą,

už poliarinio rato; per paskutinįjį ledynmetį

temperatūra ten siekė -57C, -62C, galbūt net -73C,

jie pateko į Ameriką, pasiekdami tą galutinę ribą.

Nuostabi istorija ir pirmiausia tai nutiko Afrikoje.

Pokyčiai, įgalinę mus tai pasiekti,

lengvai prisitaikančių smegenų, kurios visada su mumis, evoliucija

įgalino mus sukurti naujas kultūras.

Padėjo išvystyti įvairovę,

kurią pamatome tolimose kelionėse, iš kokios aš neseniai ir grįžau.

Istorija, kurią jums papasakojau iš tiesų yra uraganiška kelionė -

kaip mes įsikūrėme visame pasaulyje, didžiosios paleolitinės mūsų rūšies klajonės.

Šią istoriją prieš porą metų aprašiau

savo knygoje "Žmogaus kelionė" ir to paties pavadinimo filme.

Baigiant filmą -

jį kūrėme kartu su National Geographic -

ėmiau su jais kalbėtis apie šį darbą.

Ir jie susidomėjo. Jiems patiko filmas, bet jie pasakė:

"Žinai, mes matome jį kaip

naują bangą studijuojant žmonijos kilmę, iš kur mes atėjome.

Naudojantis DNR įrankiais sukurti pasaulinės migracijos žemėlapį.

Žinote, žmogaus kilmės tyrinėjimai jau kaip ir slypi mūsų DNR,

o mes norėtume iškelti tai į kitą lygmenį.

Ką nori veikti toliau?"

Nuostabus klausimas, kai jį tau užduoda National Geographic.

Aš atsakiau, kad, visa, ką pavaizdavau, ir yra būtent tai.

Tai tik grubus eskizas, rodantis, kaip mes judėjome po planetą.

Ir jis remiasi kelių tūkstančių žmonių duomenimis, kuriuos ištyrėme.

Tai tik pasaulinės populiacijos saujelė -

ištyrėme kelis genetinius žymeklius ir žemėlapyje liko baltų vietų.

Mes tik sujungiame taškus. Tolimesnis darbas -

dešimteriopai ar dar daugiau išplėsti savo atrankinę imtį.

Šimtai tūkstančių žmonių DNR mėginių iš viso pasaulio.

Ir taip gimė genografijos projektas.

Projektas startavo 2005 m. balandį.

Jį sudaro trys pagrindinės dalys. Žinoma, mokslas yra svarbi jo dalis.

Vietiniai tyrimai, kuriuos atliekame visame pasaulyje su tenykščiais gyventojais.

Žmonės, gyvenantys toje pačioje vietovėje ilgą laiką,

išlaikę ryšį su savo gyvenamąja vieta,

kurį daugelis jau prarado.

Mano protėviai kilę iš Šiaurės Europos.

Kai nekeliauju, aš gyvenu rytinėje Šiaurės Amerikos pakrantėje.

Kur aš esu vietinis? Niekur. Mano genai - maišyti.

Bet egzistuoja žmonės, kurių ryšys su protėviais nenutrūko

ir jie leidžia mums nagrinėti DNR rezultatus tam tikrame kontekste.

Toks yra vietinių tyrinėjimų objektas.

Visame pasaulyje įkūrėme centrus.

Jų yra 10, su geriausiais populiacijos genetikais.

Be to, norėjome padaryti šią studiją prieinamą visiems pasaulio gyventojams.

Ar dažnai tenka dalyvauti dideliame moksliniame tyrime?

Žmogaus Genomo Projekte ar Marso Roverio misijoje?

O šiame galite sudalyvauti.

Apsilankykite mūsų svetainėje Nationalgeographic.com/genographic

Galite užsisakyti tyrimų komplektą ir ištirti savo pačių DNR.

Galite įvesti šituos rezultatus į duomenų bazę

ir trumpai papasakoti apie savo genealogiją,

o duomenys bus ištirti kaip mokslinio projekto dalis.

Tai ne pelno siekianti organizacija, tad visi surinkti pinigai,

padengus tyrimų ir komplektų rengimo kaštus,

grįžta atgal į projektą.

Didžioji jų dalis skiriama vadinamajam palikimo fondui.

Tai labdaros organizacija, iš esmės skiriantis

visame pasaulyje vietinių žmonių bendruomenėms dotacijas,

jų inicijuotiems švietimo, kultūros projektams.

Jie kreipiasi į fondą su įvairiais projektais

ir parodysiu jums porą pavyzdžių.

Tad kaip vyksta projektas? Turime apie 25 tūkst. mėginių,

surinktų iš vietinių gyventojų visame pasaulyje.

Nuostabiausias dalykas buvo visuomenės susidomėjimas.

210 tūkst. žmonių užsisakė dalyvių komplektus

nuo projekto pradžios prieš dvejus metus,

ir taip surinkome maždaug 5 mln dolerių,

kurių dauguma, bent jau pusė, sugrįš į palikimo fondą.

Mes ką tik paskyrėme pirmasias palikimo dotacijas - iš viso 500 tūkst. dolerių.

Projektai visame pasaulyje, skirti užrašyti sakytinę poeziją Siera Leonėje,

išsaugoti tradicinius audimo raštus Gazoje,

atgaivinti kalbą Tadžikistane ir pan.

Projektas vyksta puikiai

ir siūlau jums apsilankyti mūsų svetainėje bei sekti įvykius.

Labai jums ačiū.

(Plojimai)