Prieš jus moteris, kuri
nesirodė viešumoje dešimtmetį.

Akivaizdu, tai pasikeitė,

bet tik neseniai.

Prieš kelis mėnesius

aš pasirodžiau su
pirma svarbia vieša kalba

„Forbes 30 Under 30“ susitikime:

1 500 nuostabių žmonių,
visi iki 30 metų.

Tai reiškia, kad 1998 m.

vyriausiam jų tebuvo 14,

o jauniausiam – tik 4 metai.

Juokavau su jais, kad dalis jų
galbūt apie mane girdėjo

iš repo dainų.

Taip, esu repo dainose.

Beveik 40 repo dainų. (Juokas.)

Bet mano kalbos vakarą
nutiko stulbinantis dalykas.

Būdama 41 sulaukiau
flirto iš 27-mečio vaikino.

Žinau, ar ne?

Jis buvo žavus, tad jaučiausi pamaloninta,

bet aš atsisakiau.

Žinote, kokia buvo jo
nesėkminga merginimo frazė?

Jis galėjo padaryti, kad
pasijusčiau vėl 22.

(Juokas.) (Plojimai.)

Vėliau tą vakarą supratau,
kad greičiausiai esu vienintelė 40-etė,

kuri nenori vėl būti 22 metų.

(Juokas.)

(Plojimai.)

Būdama 22-ejų
aš įsimylėjau savo vadovą,

ir būdama 24

patyriau gniuždančias pasekmes.

Ar galite pakelti rankas tie,

kurie būdami 22 metų nepadarė
klaidos ar kažko, ko gailisi?

Taip. Taip ir maniau.

Kaip ir aš 22 metų, kai kurie jūsų
galbūt pasirinko blogą kelią

ir įsimylėjo netinkamą žmogų,

gal netgi savo vadovą.

Nors, kitaip nei aš, jūsų vadovas

tikriausiai nebuvo Jungtinių
Amerikos Valstijų prezidentas.

Žinoma, gyvenimas kupinas siurprizų.

Nepraeina nė diena, kad man
nebūtų primenama ši klaida,

ir aš labai gailiuosi dėl jos.

1998 m., po to, kai įklimpau į
neįtikėtiną romaną,

patekau į politikos, teisės ir
žiniasklaidos dėmesio sūkurį,

kokio dar nebuvome regėję.

Atminkite, tik prieš kelerius metus

naujienos buvo gaunamos trimis keliais:

skaitant laikraštį ar žurnalą,

klausantis radijo,

arba žiūrint televiziją.

Ir viskas.

Bet tai nebuvo lemta man.

Vietoj to, šis skandalas jus pasiekė

skaitmeninės revoliucijos dėka.

Tai reiškė, kad galėjome gauti
visą norimą informaciją,

kai to norėjome, bet kur ir bet kada,

ir tada istorija prasiveržė 1998 m. sausį

internete.

Tai buvo pirmas kartas,
kai tradicinės žinios

buvo uzurpuotos interneto,
kaip pagrindinė žinių naujiena,

spragtelėjimas, kuris sklido
aplink pasaulį.

Man asmeniškai tai reiškė,

kad per vieną naktį iš
privataus asmens tapau

viešai pažeminta prieš pasaulį.

Buvau „nulinis pacientas“,
prarandantis asmeninę reputaciją

globaliu mastu beveik akimirksniu.

Tai skubino į nuosprendį,
įgalintą technologijos,

vedė į virtualių akmenų mėtytojų minias.

Tiesa, tai buvo iki
socialinės žiniasklaidos,

bet žmonės vis tiek galėjo
komentuoti internete,

skleisti istorijas el.laiškais ir, žinoma,
platinti žiaurius juokelius.

Žinių šaltiniai viešino
mano nuotraukas,

kad parduotų laikraščius,
internetines reklamas

ir prikaustytų žmones prie TV.

Ar jūs atsimenate mano atvaizdą,

tarkim, su berete?

Dabar aš pripažįstu suklydusi,

ypač dėl tos beretės.

Bet dėmesys ir teisimas,
kurio sulaukiau, ne istorija,

visa tai, ko sulaukiau,
neturėjo precendento.

Buvau paženklinta, kaip paleistuvė,

kekšė, šliundra, ištvirkėlė, tuščiagalvė,

ir, žinoma, „ta moteris“.

Buvau matoma daugelio,

bet žinoma tik kelių.

Ir supratau: buvo lengva pamiršti,

kad ta moteris buvo tikra,

turėjo sielą ir kadaise buvo nepalaužta.

Kai tai nutiko man prieš 17 metų,
tam nebuvo pavadinimo.

Dabar tai vadiname patyčiomis
internetinėje erdvėje.

Šiandien noriu pasidalinti su jumis
bent dalimi savo patirties,

papasakoti, kaip ši patirtis padėjo man
formuoti mano kultūrinius stebėjimus,

ir kaip, aš tikiuosi, mano patirtis
gali kitiems sumažinti

pasekmių skausmą.

1998 m. aš praradau reputaciją
ir savo orumą.

Praradau beveik viską

ir vos nepraradau savo gyvenimo.

Leiskite, nupiešiu jums vaizdelį.

1998 m. rugsėjis.

Sėdžiu biuro kabinete be langų,

Nepriklausomoje tyrėjų tarnyboje

po zirziančiomis
fluorescencinėmis lempomis.

Klausausi, kaip skamba mano balsas,

mano balsas slaptai
įrašytuose telefono pokalbiuose,

kuriuos, įtariu, padarė
mano draugė prieš metus.

Esu čia, nes buvau
teisiškai paprašyta

asmeniškai patvirtinti
visą 20 valandų įrašytą pokalbį.

Pastaruosius 8 mėnesius
paslaptingas šių juostų turinys

kabojo virš mano galvos
kaip Damoklo kardas.

Kas gi gali prisiminti,
ką kalbėjo prieš metus?

Išsigandusi ir pažeminta klausausi,

klausausi, kaip vapu
apie dienos džiaugsmus ir vargus,

kaip prisipažįstu
mylinti prezidentą

ir, žinoma, savo širdgėlą.

Klausausi savęs kartais katiniškos,
kartais šiurkščios, o kartais kvailos,

esančios žiaurios, neatleidžiančios.

Klausausi itin giliai susigėdusi

pačios blogiausios savo versijos,

kokios savęs net neatpažįstu.

Po kelių dienų Starr paruošta ataskaita
pateikiama Kongresui

ir visos šios juostos ir nuorašai,
šie pavogti žodžiai yra ataskaitos dalis.

Kad žmonės gali skaityti nuorašus,
gana siaubinga,

bet po kelių savaičių

audio įrašai transliuojami televizijoje

ir nemaža dalis jų
tampa prieinami internetu.

Viešas pažeminimas buvo nepakeliamas.

Gyvenimas tapo praktiškai nepakenčiamas.

Tai dažnai nenutikdavo 1998-aisiais,

turiu galvoje, kad kažkas pavogtų
žmogaus asmeninius žodžius, veiksmus,

pokalbius ar nuotraukas,

ir paviešintų jas –

paviešintų be sutikimo,

be konteksto

ir be gailesčio.

Prasukite 12 metų iki 2010 m.,

kai atsirado socialinė žiniasklaida.

Atsirado daug daugiau
atvejų, kaip mano,

kai kažkas padaro klaidą arba ne,

dabar tai nutinka tiek viešiems,
tiek privatiems asmenims.

Kai kuriems pasekmės
buvo labai baisios.

Kalbėjau telefonu su mama

2010 m. rugsėjį

apie naujienas apie

jauną pirmakursį
iš Rutgerso universiteto,

vardu Tyler Clementi.

Malonus, jautrus, kūrbingas Tyler

buvo savo kambario draugo
slaptai filmuojamas,

kai intymiai bendravo su kitu vyru.

Kai interneto pasaulis
sužinojo apie šį įvykį,

įsiliepsnojo pajuokos ir patyčios.

Po kelių dienų

Tyler nušoko nuo
Džordžo Vašingtono tilto

ir mirė vietoje.

Jam buvo 18.

Mano mama buvo sukrėsta to,
kas nutiko Tyler ir jo šeimai,

ji buvo perskrosta skausmo

taip stipriai, kad nelabai
galėjau suprasti,

ir tada pagaliau supratau,

kad ji iš naujo išgyveno 1998 m.,

tą laiką, kai ji sėdėjo prie
mano lovos kasnakt,

kai ji leisdavo man praustis
tik su atidarytomis vonios durimis

ir kai abu mano tėvai bijojo,

kad pažeminimas mane prives prie mirties

tikrąja to žodžio prasme.

Šiandien per daug tėvų

neturėjo progos įsikišti ir
išgelbėti savo mylimuosius.

Per daug susidūrė su savo
vaikų kentėjimu ir žeminimu,

kai buvo jau per vėlu.

Tyler tragiška, beprasmė mirtis
man buvo lūžio taškas.

Tai leido iš naujo
kontekstualizuoti savo patirtis,

tada pradėjau žiūrėti į aplinkinį
pažeminimo ir patyčių pasaulį

ir matyti skirtumus.

1998 m. mes nė nenutuokėme,
kur ši puiki nauja technologija,

vadinama internetu, mus nuves.

Nuo tada ji susiejo žmones
neįsivaizduojamais būdais,

sujungė prarastas gimines,

gelbėjo gyvybes, kėlė revoliucijas,

bet tamsioji jos pusė, patyčios ir
gėdinimas dėl paleistuvystės,

kurį patyriau, dygo kaip grybai.

Kasdien internete žmonės,
ypač jauni žmonės,

kurie nėra pasiruošę
su tuo susidoroti,

įžeidinėjami ir žeminami,

kad jie nebeįsivaizduoja,
kaip išgyventi iki kitos dienos

ir kai kurie jų neišgyvena,

ir tame nėra nieko virtualaus.

„ChildLine“, JK ne pelno organizacija,
teikianti pagalbą jauniems žmonėms,

pernai pristatė sukrečiančią statistiką:

nuo 2012 iki 2013 m.

87 proc. padaugėjo

skambučių ir el. laiškų
dėl priekabiavimo internete.

Olandijoje padaryta metaanalizė

parodė, kad pirmą kartą

priekabiavimas internete vedė
prie minčių apie savižudybę

žymiai dažniau, nei patyčios ne internete.

Ir žinote, kas mane sukrėtė,
nors ir neturėjo,

tai buvo kitas tyrimas,
pernai nustatęs, kad pažeminimas

buvo stipriau jaučiama emocija,

nei laimė ar netgi pyktis.

Žiaurumas kitiems nėra nauja,

bet internete, technologiškai 
sustiprintas gėdijimas yra

nekontroliuojamas ir nuolat pasiekiamas.

Anksčiau žeminimo atgarsiai
paplisdavo tik šeimoje, kaime,

mokykloje ar bendruomenėje,

bet dabar tai ir interneto bendruomenė.

Milijonai žmonių dažnai anonimiškai

gali sužeisti žodžiais
ir tai kelia daug skausmo,

nėra jokių ribų, kiek
daug aplinkinių žmonių

gali viešai stebėti tave

ir įkišti tave į viešą aptvarą.

Viešas pažeminimas turi

savo asmeninę kainą,

ir interneto augimas
tą kainą pakėlė.

Beveik du dešimtmečius

mes lėtai sėjame gėdos ir
viešo žeminimo sėklas

savo kultūros dirvoje,
tiek internete, tiek už jo ribų.

Apkalbų tinklalapiai, paparacai,
realybės programavimas, politika,

žinių kanalai ir kartais programišiai –
visas gėdos srautas.

Tai vedė prie desensibilizacijos
ir liberalios interneto aplinkos,

kuri pati savaime tampa „trolinimu“,
invazija į privatumą ir patyčias.

Šis poslinkis sukūrė, ką
profesorius Nicolaus Mills vadina

žeminimo kultūra.

Apsvarstykite kelis žinomus pavyzdžius
vien iš pastarų šešių mėnesių.

„Snapchat“ paslauga, kuria naudojasi
daugiausiai jaunesnės kartos,

ir tvirtina, kad jos žinutės
turi vos kelių sekundžių

gyvavimą.

Galite įsivaizduoti,
kokio tipo ten turinys.

Trečios šalies programėlė, kurią
„Snapchatters“ naudoja išsaugoti

žinutes, buvo nulaužta,

ir 100 000 asmeninių pokalbių,
nuotraukų ir vaizdų atsidūrė internete,

todėl dabar gyvuos amžinai.

Jennifer Lawrence ir kelių kitų aktorių
„iCloud“ paskyros buvo nulaužtos,

ir privačios, intymios, nuogos nuotraukos
paplito visame internete

be jų leidimo.

Vienas paskalų tinklalapis
turėjo daugiau nei 5 milijonų

šios istorijos peržiūrų.

O kaip apie „Sony Pictures“
kibernetinį įsilaužimą?

Dokumentai, susilaukę
daugiausiai dėmesio,

buvo asmeniniai el. laiškai, kurie
turėjo didžiausią viešo varžymosi vertę.

Bet žeminimo kultūroje

yra kita kainos žyma,
dedama prie viešo gėdinimo.

Kaina nematuoja, kiek
tai kainuoja aukai,

kurią Tyler ir daugelis kitų,

visų pirma, moterys, mažumos

ir LGBTQ bendruomenės
dalyviai sumokėjo,

bet ji matuoja naudą tų,
kurie juos išjuokia.

Šis pasikėsinimas į kitus yra žaliava,

efektyviai ir negailestingai iškasama,
supakuojama ir parduodama kaip nauda.

Prekyvietė atsirado ten, kur
viešas žeminimas yra prekė,

o gėda yra verslas.

Kaip daromi pinigai?

Paspaudimai.

Kuo daugiau gėdos, tuo daugiau paspaudimų.

Kuo daugiau paspaudimų,
tuo daugiau dolerių iš reklamos.

Esame pavojingame cikle.

Kuo daugiau spaudžiame ant paskalų,

tuo grubesni esame žmonėms,
kurie už to gyvena,

ir kuo žiauresni tampame,
tuo daugiau spaudžiame.

Tuo tarpu kažkas daro pinigus

užnugaryje tų, kurie kenčia.

Su kiekvienu paspaudimu mes pasirenkame.

Kuo labiau mes prisotiname savo
kultūrą viešu gėdinimu,

tuo labiau jis tampa priimtinas,

tuo daugiau matysime elgesio
pavyzdžių, kaip patyčios internete,

„trolinimas“, tam tikros įsilaužimų formos

ir priekabiavimas internete.

Kodėl? Nes jie visi
remiasi pažeminimu.

Toks elgesys yra mūsų
sukurtos kultūros simptomas.

Tik pagalvokite apie tai.

Elgesio keitimas prasideda
nuo kintančių įsitikinimų.

Matėme tai esant tikra
su rasizmu, homofobija

ir daugeliu kitų šališkumų
tiek šiandien, tiek praeity.

Kai mes pakeitėme įsitikinimus
dėl tos pačios lyties asmenų vedybų,

daugiau žmonių buvo 
suteiktos lygios teisės.

Kai pradėjome vertinti tvarumą,

daugiau žmonių pradėjo rūšiuoti.

Taigi kuo toliau vystosi
mūsų žeminimo kultūra,

mums reikia kultūros revoliucijos.

Viešas žeminimas, kaip
kruvinas sportas, turi būti sustabdytas

ir laikas įsikišti į
internetą ir mūsų kultūrą.

Poslinkis prasideda paprastai,
bet tai nėra lengva.

Reikia grįžti prie senųjų atjautos
vertybių – užuojautos ir empatijos.

Internete turime atjautos deficitą

ir empatijos krizę.

Tyrėjas Brené Brown pasakė, cituoju:

„Gėda negali ištverti empatijos“.

Gėda negali ištverti empatijos.

Turėjau juodų dienų savo gyvenime,

ir atjauta bei empatija iš
mano šeimos, draugų, profesionalų

ir kartais netgi nepažįstamųjų
išgelbėjo mane.

Netgi vieno žmogaus empatija
gali padėti.

Mažumos įtakos teorija,

sugalvota socialinio psichologo
Serge Moscovici,

teigia, kad net mažais pavyzdžiais,

kai yra nuoseklumas, laikui bėgant

gali įvykti pasikeitimas.

Galime skatinti mažumos įtaką internete

tapdami aktyviais veikėjais.

Tapti veikėju reiškia,
užuot apatiškai stebėję,

galime rašyti teigiamus komentarus
arba pranešti patyčių atvejus.

Patikėkite manimi, atjautos komentarai
padeda sumažinti negatyvumą.

Taip pat galime priešintis kultūrai
palaikydami organizacijas,

kurios užsiima panašiais klausimais,

kaip „Tyler Clementi fondas“ JAV,

J. Karalystėje veikia „Anti-Bullying Pro“,

o Australijoje – „Project Rockit“.

Mes daug kalbame apie
teisę į išraiškos laisvę,

bet reikėtų daugiau kalbėti apie

mūsų atsakomybę išraiškos laisvei.

Mes visi norime būti išgirsti,

bet pripažinkime skirtumą
tarp kalbėjimo su intencija

ir pasisakymo dėmesiui atkreipti.

Internetas yra greitkelis tapatybei,

bet internete rodoma empatija kitiems

padeda mums visiems ir padeda
kurti saugesnį ir geresnį pasaulį.

Mums reikia bendrauti
internete su atjauta,

priimti žinias su atjauta

ir spragsėti pele su atjauta.

Pabandykite atsidurti 
antraštėje apie kitą žmogų.

Norėčiau pabaigti su asmenine pastaba.

Paskutinius devynis mėnesius

daugiausiai manęs klausė „Kodėl?“.

Kodėl dabar? Kodėl aš
išdrįsau pasakyti savo nuomonę?

Galite skaityti tarp eilučių
girdėdami klausimus,

ir atsakymas nėra susijęs su politika.

Pagrindinis atsakymas buvo
ir yra – todėl, kad atėjo laikas:

laikas sustabdyti strikinėjimą
apie mano praeitį;

laikas nustoti gyventi gėdos gyvenimą;

ir laikas atsiimti savo pasakojimą.

Tai ne tik savęs gelbėjimas.

Kiekvienas, kuris kenčia nuo gėdos
ir viešo pažeminimo,

turi žinoti viena:

Jūs galite tai išgyventi.

Žinau, tai sunku.

Tai gali nebūti neskausminga,
greita ar lengva,

bet jūs galite siekti
kitokios pabaigos savo istorijai.

Turėkite atjautos sau.

Mes visi nusipelnėme atjautos

ir gyventi tiek internete, tiek už jo ribų
labiau užjaučiančiame pasaulyje.

Ačiū, kad klausėtės.

(Plojimai.)