2012 m., kai apipiešiau
Jara Mečetės minaretą,
mano gimtajame Gabese,
pietų Tunise,
niekada nemaniau, kad grafitis
pritrauks tiek daug dėmesio miestui.
Iš pradžių, tiesiog ieškojau
sienos savo gimtajame mieste,
ir nutiko taip, kad minaretas
buvo pastatytas 1994 m.
Ir 18 metų šie 57 metrai
betono stovėjo pilki.
Kai pirmą kartą sutikau imamą
ir pasakiau jam, ką norėčiau padaryti,
jis atsakė „Ačiū Dievui,
pagaliau tu atėjai“,
ir pasakė, kad metų metus jis
laukė kažko,
kad padarytų kažką.
Pats nuostabiausias dalykas apie
šį imamą, kad jis nieko manęs neprašė –
nei eskizo, ar ką aš ruošiuosi užrašyti.
Kiekviename savo darbe
aš rašau žinutes
naudodamas savo kaligrafijos stilių –
kaligrafijos ir grafičio miksą.
Naudoju citatas arba poeziją.
Pamaniau, kad minaretui
labiausiai tinkama žinutė,
užrašyta ant mečetės,
turėtų būti iš Korano
taigi pasirinkau šią eilutę:
„Ak, žmonija, mes sukūrėme tave
iš vyrų ir moterų,
ir padarėme tave žmonėmis ir gentimi,
kad pažintumėte vienas kitą“.
Tai buvo universalus šūkis taikai,
tolerancijai ir pripažinimui,
kylantis iš to požiūrio, kurio dažniausiai
žiniasklaidoje nevaizduojame teigiamai.
Buvau nustebintas, kaip vietinė
bendruomenė reagavo į piešinį,
ir kaip jis vertė juos didžiuotis matant,
kad minaretas sulaukia tiek daug dėmesio
tarptautinėje spaudoje
aplink visą pasaulį.
Imamui tai nebuvo tik piešinys:
tai buvo išties giliau, nei tai.
Jis tikėjosi, kad šis minaretas taps
miesto paminklu
ir trauks žmones į šią
pamirštą vietą Tunise.
Žinutės universalumas,
tuometinis Tuniso
politinis kontekstas
ir faktas, kad rašau Koraną
grafityje,
neliko nereikšmingi.
Tai iš naujo suvienijo bendruomenę.
Suburti žmones, ateities kartas
kartu per arabišką kaligrafiją
yra tai, ką aš darau.
Žinučių rašymas yra mano
kūrinių esmė.
Kas juokinga, tiesą sakant,
net ir arabiškai kalbantys žmonės
turi itin susitelkti,
kad iššifruotų, ką parašau.
Jums nereikia žinoti
reikšmės, kad pajustumėte kūrinį.
Manau, kad arabiškas raštas pirmiau
paliečia sielą, nei pasiekia jūsų akis.
Tame yra grožis, kurio
nereikia išversti.
Tikiu, arabiškas raštas kalba kiekvienam;
tau, tau, tau, bet kam,
ir kai supranti reikšmę,
jautiesi susijęs su juo.
Aš visada pasirūpinu parašyti žinutes,
kurios būtų tinkamos vietai,
kurioje piešiu,
bet žinutes, kurios turėtų
universalų aspektą,
taigi bet kas aplink pasaulį
gali pajusti ryšį.
Aš gimiau ir užaugau Prancūzijoje,
Paryžiuje,
ir pradėjau mokytis, kaip rašyti ir
skaityti arabiškai, kai man buvo 18.
Šiandien aš rašau žinutes tik arabiškai.
Viena priežasčių, kodėl man
tai yra svarbu,
yra dėl mano patirtos reakcijos
visame pasaulyje.
Rio de Žaneire aš išverčiau
šį portugališką eilėraštį,
parašytą Gabriela Tôrres Barbosa,
kuris pagerbė lūšnynų vargšus,
ir tada nupiešiau jį ant stogo.
Vietinė bendruomenė buvo labai
susidomėjusi tuo, ką darau,
bet vos tik jiems perteikiau
kaligrafijos reikšmę,
jie man padėkojo, nes pajuto
susiję su kūriniu.
Pietų Afrikoje, Keiptaune,
Philippi vietinė bendruomenė
pasiūlė man vienintelę
lūšnyno betoninę sieną.
Tai buvo mokykla, ir parašiau ant jos
Nelsono Mandelos citatą,
sakančią „[arabiškai]“,
kuri reiškia „Tai atrodo neįmanoma,
kol nėra padaroma“.
Tada prie manęs priėjo vyras ir paklausė:
„Žmogau, kodėl nerašai angliškai?“
Ir aš jam atsakiau „Laikyčiau tavo
susirūpinimą teisėtu, jei paklaustum,
kodėl neparašiau zulų kalba“.
Kartą Paryžiuje vyko renginys,
ir kažkas davė savo sieną piešimui.
Ir kai jis pamatė, kad piešiu arabiškai,
jis pasiuto – iš tikrųjų, isteriškai –
ir jis paprašė nuvalyti sieną.
Buvau supykęs ir nusivylęs.
Bet po savaitės renginio organizatorius
paprašė manęs sugrįžti
ir pasakė, kad yra siena tiesiai
prieš to vyruko namus.
Taigi, šis vyrukas –
(juokiasi)
buvo priverstas kasdien tai matyti.
Iš pradžių ruošiausi rašyti
„[arabiškai]“,
kas reiškia „Še tau“, bet –
(juokiasi)
nusprendžiau būti protingesnis
ir parašiau „[arabiškai]“,
kas reiškia „Atverk savo širdį“.
Aš labai didžiuojuosi savo kultūra,
ir bandau būti jos ambasadoriumi
savo kūriniuose.
Tikiuosi, kad aš galiu sulaužyti
visų žinomus stereotipus
su arabiško rašto grožiu.
Šiandien aš neberašau žinutės
vertimo ant sienos.
Nenoriu, kad kaligrafijos poetiškumas
būtų sudarkytas,
nes tai yra menas, ir jūs galite
tai suprasti nežinodami reikšmės,
kaip kad mėgaujatės bet kuria muzika
iš kitų šalių.
Kai kurie žmonės mato tai,
kaip atmetimą ar užvertas duris,
bet man, tai daugiau kvietimas –
į mano kalbą, į mano kultūrą
ir į mano meną.
Dėkoju.
(Plojimai.)