17-o amžiaus pabaigoje

medicinos studentas Johannes Hofer

pastebėjo vieną keistą ligą,

kuria sirgo šveicarų samdiniai kareiviai,

tarnaujantys svečiose šalyse.

Jos simptomai,

tokie kaip nuovargis,

nemiga,

nevienodas širdies ritmas,

sutrikęs virškinimas,

ir pakilusi temperatūra,
buvo tokie stiprūs,

kad karius dažnai tekdavo 
atleisti iš pareigų.

Hoferis nustatė, kad šią ligą kėlė 
ne šiaip kokie fiziniai trikdžiai,

bet intensyvus 
kalnuotosios tėvynės ilgesys.

Jis praminė šią būseną „nostalgija“.

Graikų kalbos žodis „nostos“ 
reiškia „sugrįžimas namo“,

„algos“ – „skausmas“ arba „ilgesys“.

Pradžioje buvo manoma, kad nostalgija –
ypatingai šveicarams būdinga problema.

Kai kurie gydytojai tikino,

kad nesiliaujantis karvių 
varpelių skambesys Alpėse

traumavo ausų būgnelius ir smegenis.

Vyriausieji kariuomenės vadai,

bijodami galimos disertacijos 
ar savižudybių bangos,

netgi draudė kariams dainuoti 
tradicines šveicarų dainas.

Bet spartėjant tarptautinei migracijai

nostalgija buvo pastebėta 
ir tarp kitų grupių.

Paaiškėjo, kad kiekvienas asmuo, palikęs
savo gimtąsias vietas ilgesniam laikui,

buvo lengvai paveikiamas nostalgijos.

Nuo 20-ojo amžiaus pradžios

medikai nebelaikė nostalgijos 
neurologine liga.

Ją pradėta laikyti psichine būkle,
panašia į depresiją.

To laikmečio psichologai samprotavo,

kad ši būklė atspindėjo
sunkumus atsisveikinti su vaikyste,

o galbūt netgi norą sugrįžti
į savo vaisiaus būseną.

Tačiau per ateinančius dešimtmečius
nostalgijos supratimas reikšmingai pakito.

Jos prasmė buvo išplėsta 
nuo namų ilgesio

iki bendro praeities ilgesio.

Ir užuot laikoma baisia liga,

ji pradėta laikyti 
širdžiai maloniu potyriu.

Tikriausiai, geriausiai žinomu pavyzdžiu

galėtų būti prancūzų rašytojas 
Marselis Prustas.

Jis apibūdino,

kad mėgavimąsis madlenomis,

kurių nebuvo valgęs nuo pat vaikystės,

sukėlė visą bangą šiltų ir 
juntamai galingų asociacijų.

Kodėl taip stipriai pakito
mūsų požiūris į nostalgiją?

Iš dalies, tai susiję su mokslu.

Psichologai, užuot rėmęsi vien teorija,

perėjo prie kruopščių ir sistemingai
atliekamų empirinių stebėjimų.

Taip medikai ir mokslininkai suprato, kad 
daugelis neigiamų simptomų

gali būti tiesiogiai susiję su nostalgija,

o ne jos sukelti.

Ir iš tikrųjų, nepaisant to, 
kad ji yra sudėtinga emocinė būklė,

apimanti netekties jausmą ir liūdesį,

nostalgija, apskritai, nesukelia 
žmonėms neigiamos nuotaikos.

Vietoj to, leisdama žmonėms prisiminti

asmeniškai svarbius ir vertingus potyrius, 
išgyventus kartu su kitais,

nostalgija gali pakylėti
psichologinę savijautą.

Tyrimai rodo, kad nostalgijos sužadinimas

gali teigiamai veikti žmonių savivertę
ir mažinti socialinę atskirtį,

skatinti psichologinį augimą,

ar netgi priversti būti dosnesniais.

Taigi, užuot laikoma psichologinės 
kančios sukėlėja,

nostalgija gali stiprinti susidorojimą 
su esama situacija.

Pavyzdžiui, kai žmonės susiduria su
negatyviomis emocinėmis būsenomis,

jie yra linkę pasitelkti nostalgiją tam,

kad sumažintų kančią
ir atstatytų gerą savijautą.

Panašu, kad šiomis dienomis 
nostalgija mus lydi visur,

iš dalies todėl, kad 
reklamuotojai aptiko,

kokia veiksminga 
marketingo technika ji yra.

Norisi tikėti, kad tai ženklas, 
rodantis, kad esame įstrigę praeityje.

Tačiau būtų klaidinga sakyti, 
kad nostalgija veikia būtent taip.

Vietoj to, nostalgija mums 
padeda prisiminti,

kad kiekvieno mūsų gyvenimas
gali turėti prasmę ir vertę,

taip padėdama mums rasti 
pasitikėjimą ir motyvaciją

sėkmingai įveikti iššūkius, 
laukiančius ateityje.