Aš vis sapnuodavau pasikartojantį sapną,

kuomet įeinu į kambarį, pilną žmonių

ir stengiuosi nežiūrėti niekam į akis.

Iki kol kažkas mane pastebi,

ir tiesiog supanikuoju.

Tas žmogus prieina prie manęs

ir sako „Labas, mano vardas toks ir toks.

Koks tavo vardas?“

O aš tiesiog tyliu, negalėdamas atsakyti.

Po nejaukios tylos jis sako

„Ar pamiršai savo vardą?“

O aš vis tyliu.

Ir tada lėtai visi kiti žmonės kambaryje
pribėga link manęs

ir beveik sutartinai klausia

(keli balsai kartu)
„Ar pamiršai savo vardą?“

Kai skandavimas garsėja,
noriu atsakyti, bet neatsakau.

Aš užsiimu vizualiu menu.

Kai kurie mano darbai yra komiški,

o kai kurie liūdnai juokingi.

Bet vienas dalykas, kuriuo aš tikrai
mėgaujuosi,

tai šių mažų animacijų kūrimas,

kur aš galiu uždėti savo balsą
visokiausiems personažams.

Aš buvau meška.

Meška (Safwat Saleem balsas): Labas.

(Juokas.)

Safwat Saleem: Aš buvau banginis.

Banginis (SS balsas): Labas.

(Juokas.)

SS: Aš buvau atvirutė.

Atvirutė (SS balsas): Labas.

(Juokas.)

SS: Ir mano mėgiamiausias – Frankenšteino
pabaisa.

Frankenšteino pabaisa (SS balsas):
(murmėjimas)

(Juokas.)

SS: Šitam turėjau nemažai murmėti.

Prieš kelerius metus dariau šį pamokantį
video

apie kompiuterinių žaidimų istoriją.

Ir tam video turėjau uždėti savo balsą
įsibrovėliui iš kosmoso.

Kosmoso įsibrovėlis (SS balsas):
Labas.

SS: Svajonė tikrai išsipildė.

(Juokas.)

Kai tas video buvo įkeltas į internetą,

tiesiog sėdėjau prie kompiuterio ir 
spaudinėjau „atnaujinti“,

laukiantis atsiliepimų.

Pasirodo pirmas komentaras.

Komentaras: Puikiai padirbėta.

SS: Taip!

Spaudžiu „atnaujinti“.

Komentaras: Šaunus video. 
Lauksiu kito.

SS: Tai buvo pirma dalis iš dviejų.

Vėliau turėjau kibti prie antros dalies.

Spaudžiu „atnaujinti“.

Komentaras: Kur antra dalis?
KUUUR? Noriu pamatyti DABAAAR!

(Juokas.)

SS: Žmonės, neskaitant mano mamos,
sakė gražius dalykus apie mane,

internete!

Jaučiausi pagaliau atvykęs.

Spaudžiu „atnaujinti“.

Komentaras: Jo balsas užknisa.
Nieko asmeniško.

SS: Gerai, neįsižeidžiau. Atnaujinti.

Komentaras: Ar galėtum perdaryti
be riešutų sviesto burnoje?

SS: Gerai, nors kiek konstruktyvi kritika.
Spaudžiu „atnaujinti“.

Komentaras: Nebenaudok
šio pasakotojo,

vos galima suprasti.

SS: „Atnaujinti“.

Komentaras: Negalėjau sekti dėl
indiško akcento.

SS: Gerai, gerai, du dalykai.

Pirma, aš neturiu indiško akcento,

aš turiu pakistanietišką akcentą, gerai?

Antra, aš tikrai turiu pakistanietišką
akcentą.

(Juokas.)

Tačiau tokie komentarai vis atsirasdavo,

todėl nusprendžiau ignoruoti juos

ir pradėjau dirbti su antra dalimi.

Įrašau savo garsą,

bet kai prisėdu redaguoti,

tiesiog negaliu.

Kiekvieną kartą tai nunešdavo mane į
vaikystę,

kai man gerokai sunkiau sekėsi šnekėti.

Kiek save prisimenu, aš mikčiojau.

Buvau tas vaikis,

kuris niekad nekelia rankos –
nors turi klausimą –

arba žino atsakymą.

Kiekvieną kartą suskambus telefonui

bėgdavau į vonią, kad nereikėtų
atsiliepti.

Jei skambindavo man, tėvai sakydavo,
kad manęs nėra šalia.

Praleisdavau daug laiko vonioje.

Ir nemėgdavau prisistatinėti,

ypač grupėse.

Visada mikčiodavau prisistatydamas,
ir dažniausiai kažkas lepteldavo:

„Ar pamiršai savo vardą?“

Tada visi juokdavosi.

Tas pokštas niekada nepasendavo.

(Juokas.)

Vaikystėje jaučiausi taip, kad jei 
prakalbsiu,

taps akivaizdu, kad kažkas su manimi
negerai,

kad aš nenormalus.

Taigi daugiausia tylėjau.

Ir matote, galiausiai net man naudoti
savo balsą darbe

buvo milžiniškas žingsnis.

Kaskart, kai įrašau garsą,

apgraibomis ištariu kiekvieną sakinį 
daug kartų,

tada grįžtu

ir išrenku tuos, kurie mano nuomone,
yra mažiausiai blogi.

SS: Garso redagavimas yra lyg 
„Photoshop“ tavo balsui.

Aš galiu sulėtinti, pagreitinti,
pagilinti, pridėti aidą.

Ir jei bešnekant sumikčioju,
ir jei bešnekant sumikčioju,

grįžtu ir tiesiog pataisau.

Tiesiog magiška.

SS: Savo daug redaguoto balso
naudojimas

pagaliau tapo būdu normaliai
skambėti sau pačiam.

Bet po video komentarų,

aš nebesijaučiau normaliai.

Todėl nusprendžiau nebenaudoti
savo balso kūryboje.

Nuo tada daug galvojau, ką reiškia
būti normaliu.

Ir supratau,

kad „normalumas“ labai susijęs
su lūkesčiais.

Pateiksiu pavyzdį.

Užtikau istoriją apie

senovės graikų rašytoją Homerą.

Homeras savo užrašuose mini labai 
mažai spalvų.

Ir net kai jas įvardina,

atrodo, jog jis šiek tiek suklysta.

Pavyzdžiui, jūra aprašoma raudona
kaip vynas,

žmonių veidai kartais žali, o avys
violetinės.

Ir tai ne tik Homeras.

Jei pažvelgsime į visą senovės
literatūrą –

senovės kinų, islandų, graikų, indų

ir net Hebrajų Bibliją –

jie visi mini labai mažai spalvų.

Pati populiariausia teorija aiškinanti,
kodėl taip galėjo atsitikti,

yra ta, kad kultūros pradėjo
atskirti spalvas

tik tada, kai išmoko pagaminti
tą spalvą.

Taigi praktiškai, kai gali pagaminti
spalvą,

tik tada gali ją matyti.

Raudona, kuri daugeliui kultūrų buvo
lengvai pagaminama –

buvo pradėta matyti gana anksti.

Bet tokia spalva kaip mėlyna,
kurią pagaminti buvo sunkiau –

daugelis kultūrų neišmoko gaminti šios 
spalvos,

tik gerokai vėliau.

Jie ją pradėjo matyti taip pat
daug vėliau.

Taigi iki tol, nors pati spalva, ko gero,
buvo visur aplinkui,

jie paprasčiausiai neturėjo
galimybės matyti.

Ji buvo nematoma.

Tai nebuvo dalis to, ką jie laikė norma.

Ir ši istorija padėjo pažvelgti į mano 
patirtį kitu kampu.

Taigi, kai pirma perskaičiau
video komentarus,

mano pirminė reakcija liepė priimti
viską labai asmeniškai.

Tačiau komentatoriai nežinojo,

koks jautrus esu savo balso
atžvilgiu.

Jie daugiausia reagavo į mano akcentą,

jog yra nenormalu pasakotojui būti
su akcentu.

Bet visgi, kas yra normalu?

Mes žinome, jog apžvalgininkai ras 
daugiau rašytinių klaidų užrašuose,

jei manys, kad esi juodaodis.

Mes žinom, kad profesoriai linkę mažiau
padėti studentėms arba mažumoms.

Taip pat, kad CV su baltaodžių vardais,

sulaukia daugiau atsakymų nei
su juodaodžių vardais.

Kodėl taip?

Dėl mūsų lūkesčių apie tai,
kas yra normalu.

Mes manome, kad yra normalu,

kai juodaodis studentas daro
rašybos klaidas.

Mes manome, kad yra normalu,

kai moteris arba mažumą atstovaujantis 
studentas nepasiekia tikslo.

Mes manome, kad normalu manyti,

kad baltaodis darbuotojas yra
geresnis darbuotojas nei juodaodis.

Tačiau tyrimai taip pat rodo,
kad tokia diskriminacija

daugeliu atvejų yra paprasčiausias
favoritizmas,

atsirandantis daugiau iš noro padėti
žmonėms, su kuriais gali susisieti

nei su troškimu skriausti žmones, su
kuriais negali susisieti.

Negebėjimas susisieti su žmonėmis
prasideda labai ankstyvame amžiuje.

Duosiu pavyzdį.

Viena biblioteka kasmet analizuoja

vaikiškų knygelių veikėjus.

Pasirodo, kad 2014
tik 11 procentų knygų

turėjo spalvotos rasės personažą.

Ir prieš metus tas skaičius
buvo apie 8 procentus,

nors pusė Amerikos vaikų šiandien
yra kilę iš mažumų.

Pusė.

Čia slypi dvi problemos.

Pirma, vaikams sakoma, kad jie gali
būti bet kuo,

gali daryti bet ką,

ir visgi didžioji dalis istorijų, kurias 
vaikai skaito

yra apie žmones, kurie yra kitokie.

Antra, daugumos grupės nesupranta, kad 
didžiąja dalimi

yra panašios į mažumas –

mūsų kasdienės patirtys, viltys,

svajonės, baimės

ir mūsų bendra meilė humusui.

Tai skanu!

(Juokas.)

Kaip senovės graikams
mėlyna spalva,

mažumos nėra dalis to, ką 
mes laikome norma,

nes norma yra paprasčiausiai tai,
su kuo susiduriame.

Ir kaip tai yra matoma aplink.

Čia dalykai tampa kiek sudėtingesni.

Aš galiu sutikti su išankstine normos
sąvoka – kad normalu yra gerai,

ir kad viskas, kas yra už šio siauro
apibrėžimo, yra blogai.

Arba galiu mesti iššūkį
tai išankstinei normalumo sąvokai

savo darbu

ir su savo balsu,

su mano akcentu,

ir stovint čia ant scenos,

nors aš ir velniškai bijau
ir geriau būčiau vonioje.

(Juokas.)

(Plojimai.)

Avis (SS balsas): Dabar vėl
palengva pradedu naudoti savo balsą

darbe.

Jausmas geras.

Nereiškia, kad aš nepalūšiu.

Kitą kartą, kai pora tuzinų žmonių
sakys, kad kalbu

(murmėdamas) lyg burnoje
turėčiau riešutų sviesto.

(Juokas.)

SS: Tai tik reikš, kad dabar geriau
suprantu,

kas pastatyta ant kortos,

ir kad pasiduoti negalima.

Senovės graikai nepabudo tiesiog
vieną dieną suprasdami,

kad dangus yra mėlynas.

Net žmonėms prireikė amžių suprasti tai,
ką taip ilgai

ignoravome.

Mes privalome kvestionuoti savo
normalumo sąvoką,

nes tik taip kaip visuomenė

pamatysime dangų tokį, koks jis yra.

Personažai: Ačiū. Ačiū. Ačiū.
Ačiū. Ačiū.

Frankenšteino pabaisa: (murma)

(Juokas.)

SS: Ačiū.

(Plojimai.)