Augdamas labai mėgau žaisti slėpynes.

O vieną kartą sugalvojau, kad būtų puiku
pasislėpti medyje,

bet iškritau ir susilaužiau ranką.

Net ir į pirmą klasę ėjau 
su didžiuliu gipsu per juosmenį.

Jį nuėmė po šešių savaičių, 
bet net tada negalėjau ištiesti alkūnės

ir teko daryti fizioterapiją, 
kad galėčiau lankstyti alkūnę.

Šimtąkart per dieną, septynias dienas 
per savaitę.

Beveik to nedariau, nes skaudėjo
ir buvo nuobodu,

ir todėl prireikė dar šešių savaičių, 
kad pasveikčiau.

Po daug metų mano mamai
prasidėjo „įšaldytas“ petys,

o su juo skausmai ir peties nelankstumas.

Žmogui, kurį pusę savo gyvenimo 
maniau turint stebuklingų galių,

staiga prireikė pagalbos apsirengti
ar supjaustyti maistą.

Kas savaitę ji ėjo į fizioterapiją, 
bet kaip ir aš pats,

beveik nedarė pratimų namuose,

ir jai prireikė virš penkių mėnesių 
pasveikti.

Ir mano mamai, ir man reikėjo 
fizioterapijos,

kas susideda iš pratimų, kuriuos
reikia kartoti

norint atgauti judesio laisvę, 
turėtą prieš traumą ar sužeidimą.

Iš pradžių fizioterapeutas dirba
kartu su pacientais,

bet tada jie patys turi daryti 
pratimus namuose.

Bet pacientams fizioterapija yra nuobodi,
nervinanti, neaiški,

o rezultatai nesirodo ilgai.

Deja, pacientų nedalyvavimas 
gali siekti net 70 %.

Tai reiškia, kad dauguma pacientų 
nedaro pratimų

ir todėl daug ilgiau nepasveiksta.

Visi fizioterapeutai teigia, 
kad specialūs pratimai

sumažina atsistatymo laiką,

bet pacientams trūksta motyvacijos
atlikti pratimus.

Taigi su trimis draugais, 
visi moksliukai,

iškėlėme klausimą,

ar nebūtų įdomu, jei pacientai 
galėtų pasveikti žaisdami?

Pradėjome statyti MIRA, 
A.P.C. programinės įrangos platformą,

kuri naudoja Kinect įrenginį –
kamerą, kuri fiksuoja judesius –

kad tradicinius pratimus paverstume
kompiuteriniais žaidimais.

Mano fizioterapeutas jau sukūrė
programą mano asmeninei terapijai.

Pažiūrėkime, kaip tai veikia.

Pirmiausia, žaidimas prašo 
aukštyn ir žemyn skraidinti bitę

ir surinktas žiedadulkes nunešti 
į avilį,

tuo pačiu siekiant išvengti
kitų vabalų.

Valdau bitę ištiesdamas ir sulenkdamas
alkūnę,

visai kaip tada, kai man buvo septyneri
ir nuėmė gipsą.

Kurdami žaidimą pirmiausia kalbame 
su fizioterapeutais,

kad išsiaiškintume, kokius judesius
pacientams reikia atlikti.

Tada tai paverčiame kompiuteriniu 
žaidimu,

kad pacientai galėtų sekti paprastas 
ir motyvuojančias užduotis.

Bet programinę įrangą galima įvairiai 
pritaikyti,

ir fizioterapeutai gali kurti 
savo pačių užduotis.

Su šia programine įranga fizioterapeutė

įrašė save darančią peties kėlimą,

tai vienas judesių, 
kuriuos turėjo daryti mano mama,

kai jai buvo „įšaldytas“ petys.

Galiu kartoti terapeuto judesius
kairėje ekrano pusėje

ir matyti save darant tuos judesius
dešinėje.

Jaučiuosi labiau įtrauktas į veiklą
ir pasitikintis savimi,

nes sportuoju kartu su savo terapeutu

ir darau pratimus, kuriuos mano terapeutas
parinko būtent man.

Ši programos funkcija 
leidžia fizioterapeutui

kurti bet kokius 
pacientui naudingus pratimus.

Tai aukciono žaidimimas, 
kuris padeda išvengti kritimų,

jis sukurtas taip, kad stiprėtų raumenys
ir gerėtų lygsvara.

Kaip pacientas privalau atlikti
sėdimosi ir atsistojimo judesius,

ir kai atsistoju,

aš bandau nusipirkti prekę.

(Juokas.)

Po dviejų dienų mano močiutei
sukaks 82 metai,

o žmonėms virš 80 metų
yra 50 % tikimybė

nukristi bent kartą per metus,

dėl ko gali lūžti klubas
ar nutikti dar blogiau.

Žemas raumenų tonusas ir prasta lygsvara
yra pagrindinės kritimų priežastys,

todėl šių problemų sumažinimas
per kryptingą mankštinimąsi

padės vyresnio amžiaus žmonėms, 
kaip mano močiutė,

būti saugesniais ir nepriklausomais
nuo kitų ilgiau.

Kai mano programa pasibaigia, 
MIRA man greitai parodo,

kaip man sekėsi per treniruotę.

Ką tik jums parodžiau 
tris skirtingus žaidimus

vaikams, suaugusiems ir senjorams.

Juos galės naudoti ortopediniai
arba neurologiniai pacientai,

bet greitai turėsime ir variantų 
vaikams autistams,

psichiatriniams sutrikimams 
ir kalbos terapijai.

Mano fizioterapeutas gali 
nueiti į mano profilį

ir matyti mano treniruočių duomenis.

Gali matyti, kiek judėjau, 
kiek taškų surinkau,

kaip greitai judėjo mano sąnariai

ir taip toliau.

Mano fizioterapeutas gali keisti 
mano gydymą pagal šiuos duomenis.

Todėl džiaugiuosi, 
kad ši programos versija

naudojama 10-yje klinikų Europoje ir JAV,

ir mes dirbame su namų versija.

Norime suteikti galimybę fizioterapeutams
išrašyti tokį skaitmeninį gydymą

ir leisti pacientams gydytis
žaidžiant žaidimus namuose.

Jei mano mama arba aš būtume turėję 
tokį įrankį, kai mums reikėjo gydytis,

mums būtų daug geriau sekęsi 
sistemingai sekti mankštų programą

ir galbūt daug greičiau pasveikti.

Ačiū.

(Plojimai.)

Tom Rielly: Cosmin, kokia čia įranga,

kurią jie dabar nunešinėja?

Iš ko tai sukonstruota, kiek tai kainuoja?

Cosmin Milhau: Tai Microsoft Surface 3 
planšetė demonstracijai,

bet iš tikro tereikia kompiuterio
ir Kinect įrenginio už 120 dolerių.

TR: O Kinect yra tas įrenginys, 
kurį 3D žaidimams naudoja

su Xbox konsole, taip?

CM: Būtent, bet mums nereikia Xbox, 
tik kameros.

TR: Taigi, tai sprendimas už mažiau nei 
1 000 dolerių.

CM: Tikrai taip, 400 dolerių
ir gali naudoti.

TR: Šiuo metu atliekate 
klinikinius bandymus klinikose.

CM: Taip.

TR: Ir planas yra tai paversti 
namų sistema,

kad mankštinčiausi
nuotoliniu būdu,

o fizioterapeutas klinikoje 
matytų, kaip man sekasi ir taip toliau.

CM: Būtent.

TR: Šaunu. Labai ačiū. 
CM: Ačiū.

(Plojimai.)