Aš įtariu, jog
visi paramos Afrikoje darbuotojai,
savo karjeroje pasiekia etapą,
kai norėtų paimtu visus pinigus
skirtus projektui --
ar tai būtų mokyklos
ar apmokymo programos --
susikrauti juos į lagaminą,
skristi virš vargingiausių
šalies vietovių,
ir išmesti tuos pinigus pro langą.
Nes patyrusiam paramos darbuotojui
idėja tiesiog duoti grynus pinigus
vargingiausiems žmonėms,
neatrodo beprotiška,
išties tokia idėja atrodo labai gera.
Aš pasiekiau šį etapą pradirbusi 10 metų.
Laimei tuo pat metu aš suvokiau,
jog tokia galimybė išties egzistuoja,
galbūt tai ir yra kelias,
kuriuo paramos programos turėtų sekti.
Ekonomikoje tai vadinama
besąlyginiu pinigų pervedimu
tai reiškia, jog pinigai duodami
be jokių gavėjo įsipareigojimų.
Besivystančios šalys,
daro tai jau daugybę metų,
tačiau tik nuo šiol, gavus daugiau įrodymų
ir įdiegus naują technologiją,
tapo įmanoma,
tai paversti paramos teikimo modeliu.
Tai skamba gana paprastai, taip?
Taigi, kodėl aš praleidau dešimtmetį
padėdama kitais būdais?
Na, išties aš maniau, jog galiu suteikti
daugiau naudos
varganiems žmonėms, nei patys žmonės
gali suteikti sau patiems.
Aš maniau,
jog žmonės yra vargani,
nes yra neišsilavinę
ir todėl nesugeba
priimti teisingų sprendimų,
antra, jog jiems reikalingi
tokie žmonės kaip aš,
kurie išsiaiškintų, kas jiems labiausiai
reikalinga ir tai suteiktų.
Paaiškėjo, jog taip tikrai nėra.
Pastaraisiais metais buvo tiriama,
kas nutinka davus grynus pinigus
varganiems žmonėms.
Daugybė įvairiausių tyrimų parodė,
jog jie naudoja tuos pinigus pagerinti
savo gyvenimo kokybei.
Besilaukiančios moterys Urugvajuje
pirko geresnį maistą
ir to pasekoje susilaukė
sveikesnių kūdikių.
Žmonės Šri Lankoje investavo į verslą.
Tyrėjai, kurie tyrė mūsų darbą Kenijoje
nustatė, jog žmonės investavo lėšas
įvairiausiais būdais:
į galvijus, įrangą
ar namų sąlygų pagerinimą,
taip pat buvo pastebėtas pajamų augimas
susijęs su verslu ir ūkininkavimu,
praėjus metams nuo paramos suteikimo.
Nė vienas iš tyrimų neparodė,
jog žmonės
išleidžia pinigus alkoholiui ar cigaretėms
ar dirba mažiau nei prieš tai.
Išties, jie dirba netgi daugiau.
Visa tai yra materialūs poreikiai.
Tačiau Vietname senesni žmonės už paramą
įsigijo naujus karstus.
Net pagalvojusi, ar Maslow nesuklydo,
šį žmonių pasirinkimą
patenkinti dvasinius poreikius
priimu su nuolankia pagarba.
Nežinau, ką būčiau pasirinkusi,
maistą, įrankius ar karstus,
ir man iškilo klausimas:
Ar mes sugebame savo nuožiūra
paskirti paramą varganiems
žmonėms tinkamai.
Ar mūsų darbas yra naudingas?
Vėlgi, galime pažvelgti į duomenis,
kas nutinka, kai žmonėms duodame
mūsų parinktus daiktus.
Vienas iš tyrimų buvo atliktas Indijoje,
kur galvijai buvo padovanoti patiems
varganiausiems žmonėms,
paaiškėjo jog 30 procentų paramos gavėjų,
pardavė galvijus, tik tam,
kad gautų grynųjų pinigų.
Ironiškiausia yra tai, jog
paskirti 100 dolerių asmeniui
tos programos būdu,
kainavo dar 99 dolerius.
Tačiau kas būtų,
jei naudotumėmės technologija ir
duotume pinigus tiesiogiai
į žmonių rankas.
Šiais laikais, trys iš keturių Keniečių
naudojasi mobiliąja bankininkyste,
Tai yra elektroninis bankas,
kuriuo galima naudotis
tiesiog mobiliajame telefone.
Siuntėjas tiesiog sumoka
1,6 procento mokestį
ir keleto mygtukų paspaudimu
nusiunčia pinigus tiesiai
gavėjui į sąskaitą.
Kaip technologijos, kurios keičia
industrinę veiklą mūsų pasaulyje,
lygiai taip pat technologijos
skurdžiose šalyse gali pakeisti
paramos tiekimą.
technologijos plečiasi taip greitai,
jog netrukus bus galima
pasiekti milijardus skurstančių žmonių
šiuo būdu.
Mūsų organizacija GiveDirectly
tuo ir užsiima.
Tai pirma organizacija,
kuri užsiima pinigų pervedimu
skurdžioms šeimoms.
Mes jau išsiuntėme 35 tūkstančius
tiesioginių perlaidų Kenijoje ir Ugandoje,
kurių dydis 1 000 dolerių
vienai šeimai.
Kol kas mes ieškojome pačių
varganiausių žmonių,
pačiose vargingiausiose vietovėse,
tai žmonės gyvenantys namuose
iš purvo ar molio,
ne cemento ir geležies.
Taigi tarkime tai jūsų šeima.
Mes aplankome jus su išmaniuoju telefonu,
paklausiame vardo pavardės,
nufotografuojame jus,
bei jūsų lūšnelę,
užsirašome jūsų GPS koordinates.
Ta naktį visą informacija
patalpiname internete,
kiekviena šeima yra patikrinama
nepriklausomos komandos,
naudojantis palydovinėmis nuotraukomis.
Po to mes grįžtame pas jus,
parduodame jums paprastą mobilųjį,
jei jo neturite,
ir po kelių savaičių
mes į jį pervedame pinigus.
Dar prieš keletą metų
visa tai buvo neįmanoma,
tačiau pastaruoju metu tampa
veiksmingu metodu,
kuriame nėra korupcijos.
Kuo daugiau pinigų duodame skurdiems
tuo labiau aiškėja, jog šis metodas
yra veiksmingas ir mums reikėtų pamąstyti
apie kito tipo paramas.
Dabar paramos davėjų moto vis dar yra
na, mes darome nors šiek tiek gero.
Kai esame patys patenkinti savo veikla
ir tuo vadovaudamiesi sakome sau,
jog kažkokia parama yra geriau nei
jokios paramos,
mes investuojame neefektyviai,
į savo idėjas, kurios mums
atrodo inovatyvios
apie ataskaitas,
lėktuvo bilietus, bei visureigius.
O kas būtų jei galvotume,
ar galime padaryti geriau,
nei duoti pinigus tiesiogiai žmonėms?
Organizacijos turėtų įrodyti,
jog sugeba panaudoti
pinigus efektyviau, nei patys
skurstantieji žmonės.
Žinoma ši parama neprisideda
prie visuomeninės gerovės,
tokios kaip ligų gydimas
ir institucijų įsteigimas,
tačiau tai neįtikėtinai veiksmingas būdas,
padėti šeimoms pagerinti
savo kasdienio gyvenimo kokybę.
Aš tikiu parama.
Tikiu, jog dauguma paramos yra
geresnė, nei tiesiog
išmesti pinigus iš lėktuvo.
Taip pat esu tikra, jog dauguma paramos
skirtos vargingiesiems,
nėra tokia efektyvi,
kaip tiesioginiai pervedimai.
Tačiau tikiuosi, jog vieną dieną jis bus.
Ačiū jums.
(Plojimai)