Aš esu hazaras,
ir mano žmonių tėvynė yra Afganistanas.
Kaip ir šimtai tūkstančių
kitų hazarų vaikų,
aš gimiau tremtyje.
Vykstantis persekiojimas
ir operacija prieš hazarus
privertė mano tėvus palikti Afganistaną.
Šis persekiojimas turėjo ilgą istoriją,
grįžtant į vėlyvuosius 1800-uosius
ir Karaliaus Adbur Rahman valdymo metą.
Jis nužudė 63 procentus
hazarų populiacijos.
Jis pastatė minaretus su jų galvomis.
Daugelis hazarų buvo parduoti į vergovę
ir daugelis kitų pabėgo iš šalies
į kaimyninius Iraną ir Pakistaną.
Mano tėvai taip pat pabėgo į Pakistaną
ir apsigyveno Kvetoje, kur aš gimiau.
Po atakos prieš bokštus dvynius
rugsėjo 11-ąją
gavau galimybę nuvykti į Afganistaną
pirmą kartą, su užsienio žurnalistais.
Aš buvau tik 18, ir gavau vertėjo darbą.
Po keturių metų
aš pasijutau pakankamai saugus
grįžti į Afganistaną visam laikui.
Aš ten dirbau dokumentikos fotografu
ir dirbau su daug istorijų.
Viena iš svarbiausių mano sukurtų istorijų
buvo apie šokančius Afganistano berniukus.
Tai yra tragiška istorija
apie pasibaisėtiną tradiciją.
Ji apie mažus vaikus,
šokančius karo vadams
ir galingiems visuomenės vyrams.
Šie berniukai dažnai yra pagrobti
arba nupirkti
iš savo neturtingų tėvų
ir jie įdarbinami kaip sekso vergai.
Tai Shukur.
Karo vadas jį pagrobė iš Kabulo.
Jis buvo nugabentas į kitą provinciją,
kur jis buvo priverstas dirbti sekso vergu
karo vadui ir jo draugams.
Kai šią istoriją išspausdino
„Washington Post“,
aš pradėjau sulaukti grasinimų mirtimi,
ir buvau priverstas palikti Afganistaną,
kaip ir mano tėvai.
Kartu su savo šeima aš grįžau į Kvetą.
Situacija Kvetoje pasikeitė dramatiškai
nuo mano išvykimo 2005 metais.
Kartą ramus prieglobstis hazarams
pavirto į pavojingiausią miestą Pakistane.
Hazarai yra apriboti dviejuose
mažuose plotuose,
jie yra marginalizuoti socialiai,
švietimo nebuvimu bei finansiškai.
Tai Nadir.
Aš pažinojau jį nuo vaikystės.
Jis buvo sužeistas, kai jo autobusiukas
buvo užpultas iš pasalų teroristų Kvetoje.
Jis vėliau mirė nuo sužalojimų.
Apie 1 600 hazarų
žuvo įvairiose atakose
ir apie 3 000 jų buvo sužaloti,
ir daugelis iš jų suluošinti visam laikui.
Atakos prieš hazarų bendruomenę
tik blogėjo,
taigi nestebina, kad daugelis norėjo
pabėgti.
Po Afganistano, Irano ir Pakistano,
Australija yra namai ketvirtai pagal dydį
hazarų populiacijai pasaulyje.
Kai atėjo metas palikti Pakistaną,
Australija atrodė akivaizdus pasirinkimas.
Finansiškai tik vienas iš mūsų
galėjo išvykti,
buvo nuspręsta, kad vyksiu aš
su viltimi, kad, jeigu pasieksiu
savo tikslą saugiai,
aš galėsiu dirbti, kad mano šeima
prisijungtų vėliau.
Visi žinojome apie riziką,
ir kokia bauginanti yra kelionė,
ir aš sutikau daugelį žmonių, kurie
prarado mylimuosius jūroje.
Tai buvo sunkiai priimamas
žūtbūtinis sprendimas,
palikti viską užnugaryje,
ir niekas šio sprendimo nepriima lengvai.
Jeigu būčiau galėjęs paprastai
nuskristi į Australiją,
aš būčiau užtrukęs mažiau nei 24 valandas.
Bet gauti vizą yra neįmanoma.
Mano kelionė buvo daug ilgesnė,
daug sudėtingesnė
ir tikrai daug pavojingesnė.
Keliauti į Tailandą oru,
ir tada keliu ir valtimi į Malaiziją
ir Indoneziją,
mokant žmonėms ir kontrabandininkams
visą kelią,
ir daug laiko praleidžiant slepiantis,
ir daugelį kartų baimėje būti sugautam.
Indonezijoje aš prisijungiau prie septynių
prieglobsčio siekiančių žmonių grupės.
Mes visi dalinomės miegamuoju
miestelyje už Džakartos, pavadinimu Bogor.
Po savaitės, praleistos Bogore,
trys mano kambariokai išvyko į
pavojingą kelionę,
ir mes sulaukėme žinių po dviejų dienų,
kad sugniuždyta valtis nuskendo
pakeliui į Kalėdų salą.
Mes sužinojome, kad trys
mūsų kambariokai –
Nawroz, Jaffar ir Shabbir –
taip pat buvo tarp jų.
Tik Jaffar buvo išgelbėtas.
Daugiau niekas niekada nematė
Shabbir ir Nawroz.
Tai vertė mane susimąstyti,
ar aš elgiuosi teisingai?
Aš priėjau išvadą, kad neturiu kito
pasirinkimo, kaip tik judėti pirmyn.
Po kelių savaičių sulaukėme skambučio
iš žmonių kontrabandininko,
pranešusio mums, kad valtis yra parengta
pradėti mūsų kelionę jūra.
Naktį keliaudami link pagrindinio laivo
motorine valtimi,
mes įlipome į seną žvejybinį laivą,
kuris jau buvo sausakimšas.
Ten mūsų buvo 93,
ir mes visi buvome žemiau denio.
Niekam nebuvo leista pakilti viršun.
Kiekvienas sumokėjome po 6 000 dolerių
už šią kelionės dalį.
Pirmoji naktis ir diena praėjo sklandžiai,
bet antrą naktį oras pasikeitė.
Bangos mėtė valtį ir medinės sijos dejavo.
Žmonės žemiau denio verkė,
meldėsi prisimindami mylimuosius.
Jie šaukė.
Tai buvo siaubingas momentas.
Tai buvo lyg scena iš paskutinio
teismo dienos,
arba kaip viena iš tų scenų
Holivudo filmuose,
kuri parodo, kad viskas lūžta
ir pasaulis tiesiog baigiasi.
Mums tai vyko iš tikrųjų.
Mes neturėjome jokios vilties.
Mūsų valtis plūduriavo lyg degtukų
dėžutė ant vandens
be jokios kontrolės.
Bangos buvo daug didesnės nei mūsų valtis,
ir vanduo pylėsi greičiau, nei variklio
pompos galėjo išpumpuoti.
Mes visi praradome viltį.
Mes manėme, kad tai pabaiga.
Mes laukėme mirties,
ir aš viską dokumentavau.
Kapitonas mums pasakė,
kad mes neišgyvensime,
mes privalome apsukti valtį atgal.
Mes pakilome į denį
ir junginėjome savo žibintuvėlius,
kad pritrauktume bet kokios
praplaukiančios valties dėmesį.
Mes bandėme pritraukti dėmesį mojuodami
gelbėjimosi liemenėmis ir švilpdami.
Galiausiai mes priplaukėme mažą salą.
Kai mūsų valtis dužo į uolas,
aš įkritau į vandenį
ir sugadinau savo kamerą,
viską, ką buvau užfiksavęs.
Bet laimei atminties kortelė išgyveno.
Tai buvo tankus miškas.
Mes pasidalinome į grupeles, nes mes
nesutarėme ką daryti toliau.
Visi buvome išsigandę ir pasimetę.
Tada, po nakties praleistos paplūdimyje,
mes radome molą ir kokosų.
Mes prišaukėme valtį iš netolimo kurorto
ir tada buvome greitai perduoti
Indonezijos vandens policijai.
Serang sulaikymo centre
imigracijos pareigūnas atėjo ir
vogčiomis apieškojo mus nuogus.
Jis paėmė mūsų mobiliuosius,
mano 300 grynųjų,
mūsų batus, kad negalėtume pabėgti.
Bet mes stebėjome sargybinius,
sekdami jų judesius,
ir apie 4 ryto,
kai jie susėdo aplink laužą,
mes išėmėme du stiklus iš lango
ir išsmukome per jį.
Mes įlipome į medį šalia išorinės sienos,
kuri buvo padengta stiklo šukėmis.
Mes uždėjome pagalvę ant jų.
Savo rankas apvyniojome
paklodžių skiautėmis
ir perlipome sieną,
ir mes bėgome basi.
Aš buvau laisvas
su neaiškia ateitimi,
be pinigų.
Vienintelis dalykas, kurį turėjau, buvo
atminties kortelė su nuotraukomis
ir įrašais.
Kai mano dokumentinis filmas buvo
paleistas į eterį „SBS Dateline“,
daugelis mano draugų sužinojo apie
mano situaciją
ir jie bandė man padėti.
Jie man neleido daugiau niekur plaukti
ir rizikuoti savo gyvybe.
Aš taip pat nusprendžiau pasilikti
Indonezijoje ir kelti bylą per UNHCR,
bet aš bijojau, kad likius Indonezijoje
daugelį metų nieko nedarydamas
ir negalėdamas dirbti,
kaip ir kiekvienas kitas prieglobsčio
ieškotojas.
Bet man viskas pasisuko šiek tiek kitaip.
Man pasisekė.
Mano kontaktai pagreitino mano
bylą per UNHCR,
ir aš buvau perkeltas į Australiją
2013 metų gegužę.
Ne kiekvienas prieglobsčio ieškotojas
yra toks laimingas kaip aš.
Sunku gyventi gyvenimą su neaiškiu likimu,
nežinioje.
Problema su prieglobsčio ieškotojais
Australijoje
yra labai politizuota,
ji net prarado savo žmogiškąjį veidą.
Prieglobsčio ieškotojai paverčiami
demonais ir tada pristatomi žmonėms.
Tikiuosi, kad mano istorija
ir hazarų istorija
gali parodyti žmonėms,
kaip šie žmonės kenčia savo gimtinėje,
ir kaip jie kenčia.
Kodėl jie rizikuoja savo gyvybėmis
ieškodami prieglobsčio?
Ačiū.
(Plojimai.)