Šiandien kalbėsiu apie nerimą
keliantį klausimą,

turintį vienodai nerimą keliantį atsakymą.

Mano tema – smurto šeimoje paslaptys,

o klausimas, kurį ketinu gvildenti,

yra tas, kurio klausia visi:

kodėl ji pasilieka?

Kodėl lieka su vyru, kuris ją muša?

Nesu psichiatrė, socialinė darbuotoja ar

smurto šeimoje ekspertė.

Aš tik viena iš daugelio moterų,

turinčių ką papasakoti.

Man buvo 22-eji.

Buvau ką tik baigusi Harvardo koledžą.

Dėl savo pirmojo darbo persikėliau
į Niujorką

tapau „Seventeen“ žurnalo rašytoja
ir redaktore.

Turėjau pirmąjį savo butą,

savo pirmąją mažą žalią
American Express kortelę

ir labai didelę paslaptį.

Mano paslaptis buvo ta, kad šis ginklas

užtaisytas tuščiavidurėmis kulkomis
buvo nukreiptas man į galvą

žmogaus, kurį maniau esant sielos draugu,

daugybę, daugybę kartų.

Žmogus, kurį mylėjau labiau
nei bet ką pasaulyje,

laikė į mano galvą nukreipęs ginklą

ir grasino mane nužudyti daugiau kartų,

nei galiu prisiminti.

Papasakosiu jums beprotiškos meilės
istoriją,

apie meile užmaskuotus psichologinius
spąstus,

į kuriuos kiekvienais metais patenka

milijonai moterų ir net kai kurie vyrai.

Tai gali būti netgi jūsų istorija.

Aš nepanaši į tipišką

smurtą šeimoje išgyvenusią moterį.

Turiu Harvardo anglų kalbos bakalauro
laipsnį,

Wharton verslo mokyklos rinkodaros
magistro laipsnį.

Didžiąją karjeros dalį dirbau į
Fortune 500

sąrašą patenkančiose įmonėse,

kaip „Johnson & Johnson“, „Leo Burnett“

ir „The Washington Post“.

Už antrojo savo vyro esu ištekėjusi
beveik 20 metų,

kartu susilaukėme trijų vaikų.

Auginu juodą labradorą, vairuoju
„Honda Odyssey“ mikroautobusą. (Juokas.)

Taigi mano pirmoji žinia jums –

smurtą šeimoje gali patirti visi –

bet kokios rasės, religijos, pajamų ir
išsilavinimo žmonės.

Smurtas yra visur.

O antroji žinia ta, kad visi galvoja,
jog smurtą šeimoje

daugiausiai patiria moterys, kad tai
moterų problema.

Ne visai. Daugiau nei 85 proc. smurtautojų
yra vyrai,

o smurtaujama tik artimuose, ilgalaikiuose

tarpusavio priklausomybe susijusiuose
santykiuose,

kitaip tariant, šeimose,

ten, kur mažiausiai norime

ar tikimės patirti smurtą –

tai viena priežasčių, kodėl smurtas
šeimoje taip trikdo.

Aš pati būčiau sakiusi,

kad esu paskutinis žmogus Žemėje,

kuris pasiliktų su smurtaujančiu vyru,

bet iš tikrųjų aš buvau labai tipiška auka

dėl savo amžiaus. Man buvo 22-eji,

o Jungtinėse Valstijose 16-24 metų moterys

smurtą šeimoje patiria tris kartus dažniau

nei kitų amžiaus grupių moterys,

ir daugiau nei 500 šio amžiaus moterų
ir merginų

kasmet Jungtinėse Valstijose nužudomos

smurtaujančių partnerių, vaikinų, vyrų.

Aš buvau labai tipiška auka ir dėl to,

kad nieko nežinojau apie smurtą šeimoje,

jo įspėjamuosius ženklus ar modelius.

Konorą sutikau šaltą, lietingą sausio
naktį.

Jis sėdėjo šalia manęs Niujorko metro
ir ėmė kalbinti.

Jis man pasakė du dalykus.

Kad irgi ką tik baigė Ivy League mokyklą

ir kad dirbo įspūdingame Wall Street
banke.

Bet didžiausią įspūdį man paliko tai,

kad jis buvo protingas bei linksmas,

ir atrodė kaip vaikinas iš kaimo.

Jo skruostai buvo apvalūs lyg obuoliai,

o plaukai – kviečių šviesumo.

Jis atrodė toks mielas.

Vienas gudriausių Konoro

nuo pat pradžių padarytų dalykų

buvo sukurta iliuzija,

jog dominuojantis partneris mūsų
santykiuose esu aš.

Jis ypatingai tą darė pačioje pradžioje,

mane idealizuodamas.

Mes ėmėme susitikinėti ir jam viskas
manyje patiko –

kad aš protinga, kad baigiau Harvardą,

kad su užsidegimu norėjau padėti
paauglėms, mėgau savo darbą.

Jis norėjo žinoti viską apie mano šeimą
ir vaikystę,

apie mano norus ir svajones.

Konoras tikėjo manimi,

kaip rašytoja ir moterimi,

taip, kaip niekas daugiau.

Jis tarp mūsų sukūrė magišką

pasitikėjimo atmosferą

atskleisdamas man savo paslaptį,

kad būdamas labai mažas, 4 metų berniukas,

jis patyrė itin žiaurų, nuolatinį

fizinį savo patėvio smurtą;

smurtas pasiekė tokį lygį,

kad 8 klasėje jis turėjo palikti mokyklą,

nors ir buvo labai gabus,

ir praleido beveik 20 metų

bandydamas atkurti savo gyvenimą.

Štai kodėl Ivy League diplomas

ir darbas Wall Street‘e

bei jo laukianti šviesi ateitis

jam reiškė tiek daug.

Jei jūs būtumėte man tada pasakę,

kad šis protingas, šmaikštus, jautrus
vyras,

kuris mane dievino,

vieną dieną ims nurodinėti,

ar aš galiu pasidažyti,

kokio ilgio sijonus turėčiau nešioti,

kur turėčiau gyventi, ką dirbti, su kuo
draugauti

ir kur turėčiau praleisti Kalėdas,

aš būčiau iš jūsų pasijuokusi,

nes iš pradžių apie smurtą ar agresiją

iš Konoro pusės nebuvo jokios užuominos.

Aš nežinojau, kad pirmasis smurtinių
santykių etapas

yra suvilioti ir sužavėti auką.

Taip pat nežinojau,

kad antrasis žingsnis – izoliuoti auką.

Taigi nebuvo taip, jog Konoras

grįžtų kartą namo ir pareikštų:

„Žinai, visas šis Romeo ir Džuljetos
reikalas buvo šaunus,

bet turiu pereiti į kitą etapą,

kuriame tave izoliuosiu ir prieš tave
smurtausiu“ – (juokiasi) –

„todėl reikia išsikelti iš šio buto,
kuriame tavo riksmą

gali išgirsti kaimynai, ir iš šio miesto,
kuriame turi draugų,

šeimos narių ir bendradarbių, galinčių
pamatyti mėlynes“.

Vietoje to, vieną penktadienio vakarą

Konoras grįžo namo ir pasakė,

kad tą dieną išėjo iš darbo, savo svajonių
darbo,

pasakė, kad išėjo iš darbo dėl manęs,

nes aš jam leidau jaustis tokiu saugiu
ir mylimu,

kad jis nebeturi ką sau įrodinėti
Wall Street‘e,

jis tenori išvykti iš miesto,

kuo toliau nuo savo smurtaujančios,
disfunkcinės šeimos,

ir persikelti į mažą miestelį
Naujojoje Anglijoje,

kur jis galėtų pradėti naują gyvenimą
kartu su manimi.

Aš mažiausiai norėjau palikti Niujorką,

savo svajonių darbą,

bet maniau, kad turiu pasiaukoti dėl savo
sielos draugo,

todėl sutikau ir išėjau iš darbo,

ir mudu su Konoru kartu palikome
Manheteną.

Aš net nenutuokiau, kad įsimyliu
beprotiška meile,

kad žengiu tiesiai į kruopščiai paspęstus

fizinius, finansinius ir psichologinius
spąstus.

Kitas žingsnis smurto modelyje –
parodyti smurto grėsmę

ir pažiūrėti kaip ji reaguos.

Štai tuomet atsiranda ginklai.

Vos tik persikraustėme į Naująją Angliją –

na žinote, tą vietą, kurioje Konoras
turėjo jaustis toks saugus –

jis nusipirko tris šautuvus.

Vieną laikė mūsų automobilio daiktadėžėje.

Kitą laikė po pagalve mūsų lovoje,

o trečiąjį visą laiką nešiojosi kišenėje.

Jis sakė, kad tie šautuvai jam reikalingi

dėl vaikystėje patirtos traumos.

Reikalingi tam, kad jis jaustųsi saugus.

Bet tie ginklai iš tiesų buvo perspėjimas
man,

ir nors jis nepakėlė prieš mane rankos,

mano gyvybė kiekvieną minutę buvo
didžiuliame pavojuje.

Konoras pirmą kartą mane fiziškai užpuolė

likus penkioms dienoms iki vestuvių.

Buvo 7 valanda ryto. Aš vis dar buvau su
naktiniais marškiniais.

Dirbau prie kompiuterio bandydama
užbaigti rašinį,

ir susierzinau,

ir Konoras panaudojo mano pyktį kaip
pretekstą

abiem rankomis suimti mane už kaklo

ir suspausti taip stipriai,

kad negalėčiau nei kvėpuoti, nei rėkti,

ir pasinaudojęs mano dusuliu,

ėmė trankyti mano galvą į sieną.

Po penkių dienų,

dešimčiai mėlynių vos spėjus išnykti
nuo mano kaklo,

apsirengiau motinos vestuvinę suknelę
ir ištekėjau už jo.

Nepaisant to, kas nutiko, tikėjau,

kad gyvensime ilgai ir laimingai,

nes aš mylėjau jį, o jis mane.

Ir jis labai labai gailėjosi.

Jis tiesiog labai nerimavęs dėl artėjančių
vestuvių

ir šeimos kūrimo su manimi.

Tai tebuvęs pavienis incidentas

ir jis manęs daugiau niekada
nenuskriausiąs.

Tai nutiko dar du kartus per medaus
mėnesį.

Pirmąjį kartą važiavau ieškoti paplūdimio
ir pasiklydau,

ir jis smogė man į galvą taip stipriai,

kad ji kelis kartus atsitrenkė

į vairuotojo pusėje esantį langą.

O po kelių dienų, važiuojant namo
po medaus mėnesio,

jis susierzino dėl eismo

ir metė man į veidą šaltą „Big Mac“.

Konoras mušdavo mane kartą ar du
per savaitę

visus dvejus su puse mūsų santuokos metų.

Aš klydau manydama,

kad mano padėtis yra unikali ir tokia esu
viena.

Kas trečia moteris Amerikoje

kažkuriuo savo gyvenimo periodu

patiria smurtą šeimoje arba persekiojimą,

o Ligų kontrolės centrai praneša,

kad 15 milijonų vaikų kasmet kenčia
nuo prievartos.

15 milijonų...

Taigi iš tiesų turėjau neblogą draugiją.

Grįžtant prie mano klausimo: kodėl likau?

Atsakymas paprastas. Aš nesupratau,
kad jis prieš mane smurtauja.

Nors jis laikė užtaisytus šautuvus įrėmęs
man į galvą,

pastūmė mane nuo laiptų,

grasino užmušti mūsų šunį,

ištraukė iš uždegimo spynelės automobilio
raktelius man važiuojant greitkeliu,

pylė kavos tirščius man ant galvos,

man rengiantis darbo pokalbiui,

aš nei karto nepagalvojau,

kad esu mušama žmona.

Ne, aš buvau labai stipri moteris

įsimylėjusi į bėdą papuolusį vyriškį,

ir buvau vienintelis žmogus pasaulyje,

galintis padėti Konorui išsilaisvinti
iš jo demonų.

Kitas klausimas, kurio visi klausia:

kodėl ji tiesiog neišeina?

Kodėl aš neišėjau? Galėjau jį palikti
bet kuriuo metu.

Man tai daugiausiai liūdesio ir skausmo
keliantis klausimas,

nes mes, aukos, žinome tai, ko jūs
paprastai nežinote:

palikti smurtautoją yra nepaprastai
pavojinga.

Nes paskutinis smurto šeimoje ciklo
etapas yra

ją nužudyti.

Daugiau nei 70 proc. nužudymų šeimoje
įvyksta po to,

kai auka nutraukia santykius, ištrūksta,

nes tuomet smurtautojas nebeturi ko
prarasti.

Kitos pasekmės apima ilgalaikį
persekiojimą,

net po to, kai smurtautojas vėl veda;

finansinių išteklių apribojimą;

piktnaudžiavimą šeimos teismų sistema

siekiant įbauginti auką ir jos vaikus,

kurie teisėjų nuolat verčiami be kitų
suaugusiųjų priežiūros

leisti laiką su žmogumi, kuris muša jų
motiną.

Ir mes vis dar klausiame, kodėl ji jo
nepalieka?

Aš sugebėjau jį palikti po paskutinio
sadistinio sumušimo,

pralaužusio mano neigimą.

Supratau, kad žmogus, kurį mylėjau,

nužudys mane, jei jam leisiu.

Taigi nutraukiau tylą.

Papasakojau visiems:

policijai, kaimynams, draugams ir šeimai,

visiškai nepažįstamiems žmonėms,

ir šiandien esu čia tik todėl,

kad jūs visi man padėjote.

Aukas stereotipiškai įsivaizduojame
kaip šiurpias antraštes,

kaip linkusias save žaloti moteris,
neadekvačias.

Klausimas „Kodėl ji lieka?“ kai kuriems
žmonėms

tampa būdu pasakyti „Ji pati kalta,
kad pasilieka“,

lyg aukos sąmoningai pasirinktų įsimylėti
vyrą,

siekiantį jas sunaikinti.

Bet man išleidus knygą „Beprotiška meilė“

išgirdau šimtus istorijų iš vyrų ir
moterų,

kurios taip pat ištrūko,

ir iš to, kas nutiko, išmoko

neįkainojamą gyvenimo pamoką

ir atkūrė savo gyvenimus –

teikiančius džiaugsmą, laimingus
gyvenimus –

kaip darbuotojos, žmonos ir motinos,

gyvenimus be smurto, kaip ir aš.

Pasirodo, kad esu labai tipiška smurto
šeimoje auka

ir tipiška iš jo išsilaisvinusi moteris.

Dar kartą ištekėjau už gero bei
švelnaus žmogaus,

mes susilaukėme trijų vaikų.

Turiu juodą labradorą ir mikroautobusiuką.

Ko niekada daugiau neturėsiu,

tai užtaisyto šautuvo, kurį man į galvą
įrėmęs laiko žmogus,

sakantis, jog mane myli.

Jūs galbūt galvojate „Oho, tai įspūdinga“

arba „Oho, kokia kvaila ji buvo“

bet visą šį laiką iš tiesų kalbėjau
apie jus.

Galiu jus užtikrinti, kad dabar

manęs klausosi keletas žmonių,

prieš kuriuos šiuo metu yra smurtaujama,

arba buvo smurtaujama vaikystėje,

ar kurie patys yra smurtautojai.

Šiuo metu gali būti smurtaujama

prieš jūsų dukterį, seserį, geriausią
draugę.

Aš galėjau užbaigti savo beprotiškos
meilės istoriją

tik nutraukdama tylą.

Vis dar ardau tylą šiandien.

Tai mano būdas padėti kitoms aukoms

ir tai mano prašymas jums.

Kalbėkite apie tai, ką čia išgirdote.

Smurtas tarpsta tik tyloje.

Jūs galite nutraukti smurtą šeimoje

paprasčiausiai atkreipdami dėmesį į jį.

Mums, aukoms, reikia jūsų visų.

Mums reikia, kad kiekvienas jūsų

suprastumėte smurto šeimoje paslaptis.

Iškelkite smurtą į dienos šviesą

kalbėdami apie tai su savo vaikais,
kolegomis, draugais ir šeima.

Laikykite išsilaisvinusius nuo smurto
nuostabiais,

mielais žmonėmis su daug žadančia
ateitimi.

Atpažinkite ankstyvus smurto ženklus
ir drąsiai į tai reaguokite,

padėkite įveikti, parodykite aukoms
saugią išeitį.

Kartu mes galime pasiekti, kad

kad mūsų lovos, pietų stalai ir šeimos

būtų saugios ir taikios oazės,

kokios jos ir privalo būti.

Ačiū. (Plojimai.)