Man pasisekė,
kad mano pirmasis darbas

parengti Modernaus meno muziejuje

tapytojos Elizabeth Murray
darbų retrospektyvą.

Iš jos išmokau labai daug.

Kai kuratorius Robert Storr

atrinko visus paveikslus

iš jos viso gyvenimo darbų rinkinio,

mane patraukė jos paveikslai
tapyti aštuntajame dešimtmetyje.

Tuo periodu atsirado kai kurie
motyvai ir elementai,

kurie vėliau vėl pasikartos jos gyvenime.

Pamenu, kai jos klausiau,

ką ji mano apie tuos ankstyvuosius darbus.

Nežinant, kad tai jos darbai

to niekaip neatspėtum.

Ji sakė, kad nemažai darbų
ne visai sutapo

su jos pačios vizija,
kokius juos norėjo matyti.

Vienas iš tų darbų netgi

taip prieštaravo jos supratimui,

kad ji nutrenkė jį
į studijos šiulkšliadėžę.

O jos kaimynė jį ištraukė,

nes laikė jį vertingu.

Tą akimirką mano požiūris į sėkmę

ir kūrybiškumą pasikeitė.

Suvokiau, kad sėkmė tėra momentinė,

o tai, ką mes visuomet šloviname,

yra kūrybiškumas ir meistriškumas.

Bet štai koks klausimas:
kaip mes sugebame sėkmę

paversti meistriškumu?

Šito aš savęs ilgai klausiau.

Manau, jis pasireiškia tada,
kai pradedame branginti

beveik pasiektos pergalės dovaną.

Ėmiau tai suprasti, kai nuvykau

vieną šaltą gegužės dieną

stebėti vieno universiteto
lankininkių rinktinės.

Visai atsitiktinai tai buvo
merginų komanda.

Renginys vyko šiaurinėje Manhatano dalyje,

Kolumbijos universiteto
Beikerio atletikos komplekse.

Norėjau savo akimis pamatyti,
kas yra lankininko paradoksas.

Tai mintis, kad norėdamas išties
pataikyti į savo taikinį,

turi taikytis trupučiuką ne visai tiesiai.

Stovėjau ten ir žiūrėjau, kaip treneris

vežė tas merginas pilkame furgone,

o jos, nors ir entuziastingai džiūgavo, 
palengva kaupėsi.

Viena jų dešinėje rankoje laikė
nuvalgytą ledų kaušelį,

o kairėje – strėles
su geltonomis plunksnomis.

Pravažiuodamos pro mane jos nusišypsojo,

bet ir įdėmiai nužiūrėjo

važiuodamos link pievos.

Jos kalbėjosi ne šiaip žodžiais,

bet skaičiais, laipsniais, ir, man regis,

pozicijomis, kurias užims,

taikydamos į taikinius.

Stovėjau už vienos lankininkės,
kai jos treneris

atsistojo tarp mūsų,
kad, spėju, įvertintų,

kuriai gali prireikti pagalbos,
ir žiūrėjau į ją,

bet nesupratau, kaip įmanoma
bent vienai jų

pataikyti į dešimtuką taikinyje.

Šaudant iš standartinio 70 metrų nuotolio

dešimtukas atrodo kaip degtuko galvutė

ištiesta per rankos ilgį.

Ir taikytis reikia atlaikant beveik 
23 kg svorį atitinkančią tempimo jėgą

kaskart paleidžiant strėlę.

Pamenu, pirmą kartą ji pataikė
į septynis, tada devynis,

tada dukart į dešimt,

o po to kita strėlė

prašovė net pro taikinį.

Pastebėjau, kad ji užsidegė ryžtu,

šovė dar kartą ir dar kartą.

Ir šitaip tris valandas.

Treniruotei baigiantis
viena iš lankininkių

buvo tokia išsekusi,
kad ji tysojo ant žemės,

išmetusi rankas ir kojas į šalis,

ir žvelgė į dangų

bandydama įžiūrėti tai,
ką T. S. Elliot pavadintų

nejudančiu besisukančio pasaulio tašku.

Tai taip reta Amerikos kultūroje,

jau taip retai tai darome dėl pašaukimo,

nepabandome pasižiūrėti,
ką reiškia užsispyrimas,

kai reikia tokio didelio tikslumo,

ką reiškia ieškoti
tokios tavo kūno laikysenos

ištisas tris valandas,
kad pataikytum į taikinį,

siekdama tobulybės ten,
kur daug neapibrėžtumo.

Bet likau ten, nes suvokiau, kad stebiu

kai ką kas retai pastebima:

skirtumą tarp sėkmės ir meistriškumo.

Sėkmė yra pataikyti į dešimtuką taikinyje,

o meistriškumas yra žinojimas,

kad sėkmė nieko nereiškia,

jeigu ji nepasikartoja vėl ir vėl.

Mesitriškumas ne tas pats kas sėkmė,

kurią aš apibrėžiu kaip įvykį,

momentą laike,

etiketę, kurią tau prisega pasaulis.

Meistriškumas nėra tikslo užsibrėžimas,

meistriškumas yra nuolatinis siekis.

O jis įgyvendinamas,

jo esmė išryškėja,

ėmus vertinti beveik pasiektą pergalę.

Kiek daug kartų mes pavadiname ką nors

klasika, netgi šedevru,

tuo metu, kai kūrėjas darbą laiko
beviltiškai neišbaigtu,

kupinu bėdų ir trūkumų,

kitaip tariant, dar nepasiekta pergale?

Mane nustebino E. Murray prisipažinimas

apie tai, ką ji mano apie savo
ankstyvuosius darbus.

Tapytojas Paul Cézanne taip dažnai laikė
savo darbus neišbaigtais,

kad jis tikslingai
atidėdavo juos šalin

ketindamas grįžti prie jų vėliau,

bet gyvenimo pabaigoje

atsitiko taip, kad jis pasirašė

tik ant 10 procentų savo darbų.

Jo mėgstamiausias romanas buvo O. Balzako
„Nežinomas šedevras“,

nes jis manė, kad romano protagonistas
yra tarsi jis pats.

F. Kafka neišbaigtais laikė tuo darbus,

kuriuos kiti tiesiog garbindavo.

Jo nuomonė buvo tokia tvirta,
kad jis norėjo,

jog visi dienoraščiai,
rankraščiai ir eskizai

jam mirus būtų sudeginti.

Jo draugas atsisakė įvykdyti šį prašymą

ir todėl dabar mes turime visus

Kafkos darbus.

„Amerika“, „Procesas“ ir „Pilis“

yra tokie nebaigti, kad net nutrūksta
sakinio vidury.

Kitaip tariant, meistriškumo siekis

yra veik nesiliaujantis judėjimas primyn.

„Viešpatie, padaryk taip, kad norėčiau

daugiau, nei galiu pasiekti“ –

maldavo Mikelandželas.

tarsi kreipdamasis į Senojo Testamento
Dievą Siksto koplyčioje,

o jis pats buvo tarsi tas Adomas,

ištiesęs pirštą,

ir vos ne palytintis Dievo ranką.

Meistriškumas glūdi siekime,
ne pasiekime.

Tai nuolatinis noras užpildyti tarpą

tarp to, kur esi, ir to, kur nori būti.

Meistriškumas reiškia
aukojimąsi savo amatui,

ne karjeros siekimą.

Kiek išradėjų ir nežinomų antreprenerių

patiria šį reiškinį?

Jį pastebime netgi nesutramdomo

Arkties tyrinėtojo Ben Saunders gyvenime,

kuris man sakė, kad jo pergalės

nėra šiaip tik nuostabaus

pasiekimo rezultatas,

bet beveik pasiektų pergalių sekos
suteiktas impulsas.

Mes atsiskleidžiame, kai laikomės
savo potencialo pirmagalyje.

Šią išmintį suprato Duke Ellington,

kai teigė, kad mėgstamiausia
jo repertuaro daina

visad buvo ta, kurią
buvo tuoj beparašąs,

visada ta, kurią dar ketino sukurti.

Tai, kad beveik pasiekta pergalė

yra neatsiejama meistriškumo dalis,

yra dėl to, kad kuo didesnis
mūsų įgudimas,

tuo aiškiau mes galime pamatyti,

kad nežinome tiek, kiek manėme žinantys.

Tai vadinama Dunning-Kruger efektu.

„Paris Review“ tai išgirdo
iš James Baldwin,

kai jo paklausė:

„Ko, jūsų manymu, padaugėja,
daugėjant žinioms?“

Jis atsakė: „Sužinai, kiek mažai žinai.“

Sėkmė mus motyvuoja,
bet beveik pasiekta pergalė

skatina mus leistis
į nuolatinius ieškojimus.

Vieną iš ryškiausių to pavyzdžių

pastebime, kai žvelgiame į skirtumą

tarp olimpinio sidabro laimėtojų

ir bronzos laimėtojų
rungtynėms pasibaigus.

Thomas Gilovich ir jo komanda
Kornelio universitete

tyrė šį skirtumą ir padarė išvadą,

kad nusivylimas, kurį jaučia
sidabro laimėtojai,

palyginus su bronzos laimėtojais,

kurie įprastai laimingesni,
nes neliko ketvirti

ir visai be medalių,

jiems suteikia akstiną susitelkti

į tolesnes rungtynes.

Tai matome netgi ir
lošimų industrijoje,

kuri kažkada pastebėjo šį reiškinį –

beveik pasiektą pergalę –

ir sugalvojo nutrinamus bilietus,

kurių laimėjimo tikimybė buvo
didesnė nei vidutinė,

šitaip priversdama žmones
pirkti daugiau bilietų.

Tuos bilietus vadino 
„peiliu širdžiai“

ir dėl to lošimų industrija
buvo apkaltinta piktnaudžiavimu

1970-ųjų Britanijoje.

Priežastis, dėl kurios
beveik pasiekta pergalė

suteikia impulsą, yra ta,

kad tai pakeičia mūsų matymo horizontą

ir priartina mūsų tikslus

prie šiandienos.

Jeigu paprašyčiau įsivazduoti
jūsų puikią dieną ateinančią savaitę,

apibūdintumėte ją gan bendrais žodžiais.

Bet jeigu paprašyčiau apibūdinti,
kaip atrodo puiki TED diena rytoj,

apibūdintumėte ją detaliai
ir praktiškai, aiškiai.

Taip ir su beveik pasiekta pergale.

Ji padeda susitelkti, į tai,
ką būtent dabar

ketiname daryti, kad įveiktume
mums prieš akis stūksantį kalną.

1984 m. Jackie Joyner-Kersee

nepavyko laimėti septynkovės aukso

vos per vieną trečdalį sekundės.

Jos vyras nuspėjo, kad tai suteiks jai

atkaklumo reikalingo tolesnėse varžybose.

1988 m. ji laimėjo septynkovės auksą

ir pasiekė 7 291 taško rekordą.

Nuo tada dar nė vienam atletui nepavyko
net priartėti prie jo.

Sužydime ne tada, kai padarome viską,

bet kada vis dar turime ką nuveikti.

Stoviu čia, galvoju ir stebiuosi

visais tais įvairiais būdais,

kuriais mes galėtume
beveik pasiekti pergalę

šioje auditorijoje,

kas jūsų gyvenimuose galėtų nutikti,

nes intuityviai jaučiu,
kad ir jūs tai žinote.

Žinome, kad sužydime, kai liekame

mūsų potencialo smaigalyje,

ir būtent todėl sąmoningai
suvokiamas neišbaigtumas

yra įskiepytas į sukūrimo mitus.

Navahų kultūroje amatininkai ir moterys

tikslingai palikdavo neišbaigtus

tekstilės ir keramikos darbus.

Tai vadinama sielos linija,

tikslingai paliktu trūkumu rašte,

kad audėjas ar koks kitas amatininkas
turėtų ir išeitį,

ir priežastį tęsti pradėtą darbą.

Meistriškumą žmonės pasiekia

ne todėl, kad konceptualiai
išbaigia darbą.

Meistriškumo jie pasiekia todėl,

kad suvokia, kad pabaigos nėra.

Štai man dingtelėjo tokia mintis
bemąstant apie tai:

kodėl lankininkių treneris

pasibaigus treniruotei man pasakė,

tyliai, kad negirdėtų jo auklėtinės,

kad nei jis, nei jo kolegos
niekad nemano

galį padaryti pakankamai dėl savo komandų,

niekad negalvoja, kad yra pakankamai
vizualizacijos metodų

ir laikysenos pozicijų pratimų
galinčių padėti pasiekti

joms šias beveik pasiekiamas pergales.

Ir jis čia visai nesiskundė.

Jis tenorėjo, kad suprasčiau,

tenorėjo duoti užuominą,

man priminti,
kad žinojo nuolankiai žengiąs

nepasotinamu taku be pabaigos,

reikalaujančiu vis daugiau.

Mes augame ant neišbaigtų idėjų,

net jeigu tokia idėja buvome mes patys.

Tokia yra meistriškumo dinamika.

Trokštamo dalyko priartėjimas

gali padėit pasiekti daugiau

nei kad drįsdavote pasvajoti.

Įsivaizduoju, būtent taip
galvojo Elizabeth Murray,

kai vieną dieną mačiau ją besišypsančią

ir žiūrinčią į tuos ankstyvuosius darbus

galerijose.

Netgi mūsų sukurtos utopijos, manau,

lieka neišbaigtos.

Užbaigimas yra tikslas,

bet, kaip mes tikime,
jis niekad nėra pabaiga.

Ačiū.

(Plojimai.)