Užaugau su identišku dvyniu,

neįtikėtinai mylinčiu broliu.

Kadangi esu dvynys, 
nelyginant ekspertas pastebiu,

kas kieno numylėtinis.

Jei jo sausainiukas būdavo bent kiek 
didesnis už manąjį, man kildavo klausimų.

Ne tai kad badavau.

(Juokas.)

Tapęs psichologu, pradėjau pastebėti 
kitokio pobūdžio favoritizmą:

savo kūną vertiname brangiau
nei sąmonę.

Devynerius metus užsidirbinėjau
psichologijos daktaro laipsnį.

Nepatikėtumėt, kiek žmonių,
pamatę mano vizitinę, sako:

„A, psichologas.
Tai ne tikras daktaras...“

Lyg turėčiau tai užsirašyt ant vizitinės.

(Juokas.)

Šį favoritizmą – kūnas prieš sąmonę –
matau visur.

Neseniai lankiausi draugo namuose.

Jų penkiametis vaikas 
ruošėsi eiti miegoti.

Stovėjo ant taburetės prie kriauklės,
valėsi dantis,

staiga paslydo ir krisdamas
kėde įsibrėžė koją.

Kažkiek paverkė, 
bet vos atsitiesė –

atgal ant taburetės ir prie pleistrų, 
kad užsiklijuotų žaizdą.

Šis vaikas ir batraiščius 
ne visada užsiriša,

bet žino, kad įbrėžimą reikia paslėpti,
kad nepatektų infekcija.

Žino, kad dukart per dieną
reikia valytis dantis.

Visiems žinoma, 
kaip rūpintis fizine sveikata,

kaip prižiūrėti dantis. 
Ar ne taip?

Jau penkerių metų amžiaus išsiaiškinom.

O ką žinom apie 
psichologinės sveikatos priežiūrą?

Nagi, nieko.

Ką mokom vaikus apie emocinę higieną?

Nieko.

Kaip čia taip atsitiko, 
kad daugiau laiko rūpinamės dantimis

nei savo protais?

Ir kodėl fizinė sveikata mums svarbesnė

už psichologinę sveikatą?

Psichologiniai sužeidimai išlieka ilgiau
nei fiziniai,

sužeidimai kaip nesėkmė,
atstūmimas, vienatvė.

Jie blogėja juos ignoruojant.

Gali dramatiškai paveikti mūsų gyvenimus.

Nors ir egzistuoja 
moksliškai pagrįsti būdai

gydyti tokius pschologinius sužeidimus,

jais nesinaudojame.

Mums ir į galvą neateina,
kad reikėtų.

„Jautiesi prislėgtas?
Nekreipk dėmesio. Tau tik taip atrodo.“

Ar sakytumėt taip kam
su sulaužyta koja?

„Nekreipk dėmesio.
Tau tik taip atrodo.“

(Juokas.)

Pats metas pripažinti 
psichologinę sveikatą.

Metas žiūrėti į ją kaip į fizinę,

nelyginant dvynes.

Mano brolis, tarp kitko, 
taip pat psichologas.

Jis taip pat netikras daktaras.

(Juokas.)

Kartu mes nesimokėm.

Tiesą sakant, sunkiausias dalykas,
kurį dariau gyvenime,

buvo persikraustymas per Atlantą
į Niujorką,

kad gaučiau daktaro laipsnį.

Tąkart pirmąsyk buvom atskirai

ir tai mus žiauriai paveikė.

Jis liko su šeima ir draugais,

o aš – vienas naujoje šalyje.

Labai vienas kito ilgėjomės,

bet tarptautiniai skambučiai buvo
labai brangūs

tad tenkindavomės penkiomis minutėmis 
per savaitę.

Atėjus gimimo dienai,

mes pirmąkart šventėm atskirai.

Nusprendėm paišlaidauti
ir šnekėjom dešimt minučių.

Rytą praleidau žingsniuodamas po kambarį,

vis laukdamas ir laukdamas skambučio.
Telefonas neskambėjo.

Pamaniau, kad dėl laiko skirtumo.

„Ko gero, kur su draugais.
Vėliau skambtels.“

Tada mobiliųjų nebuvo.

Jis nepaskambino.

Suvokiau, kad po dešimties mėnesių 
buvimo atskirai,

jis manęs nesiilgėjo taip,
kaip aš jo.

Žinojau, jog paskambins ryte,

bet ta naktis buvo viena liūdniausių 
ir ilgiausių mano gyvenime.

Kitą rytą pabudau,

pažvelgiau į telefoną.
Vakar nukabinau,

bemindžikuodamas po kambarį.

Iššokau iš lovos,

sutvarkiau telefoną ir po sekundės –
skambutis.

Tai buvo mano brolis ir, vaikyti,
ne šventiškai nusiteikęs.

(Juokas.)

Jam taip pat tai buvo liūdniausia 
ir ilgiausia naktis.

Bandžiau aiškinti, kas įvyko,
o jis man:

„Nesuprantu. Jei matei,
kad neskambinu,

kodėl negriebei telefono
ir pats neskambinai?“

Jis buvo teisus. 
Kodėl aš nepaskambinau?

Tada atsakymo neturėjau,
o dabar – turiu.

Jis paprastas: vienatvė.

Vienatvė sukuria gilią 
psichologinę žaizdą,

kuri iškreipia mūsų suvokimą
ir drumsčia mąstymą.

Per ją mums atrodo, kad žmonėms 
rūpim mažiau, nei iš tiesų.

Per ją bijome užmegzti kontaktą,

nes nenorime, 
kad mus atstumtų ir įskaudintų,

kai širdį ir taip skauda labiau, 
nei gali iškęsti?

Tuomet mane sukaustė tikra vienatvė,

bet kadangi mane visą dieną supo žmonės,
to nesupratau.

Tačiau vienatvės apibūdinimas
absoliučiai subjektyvus.

Viskas priklauso nuo to,
ar jautiesi

emociškai ir psichologiškai
atitrūkęs nuo tave supančių žmonių.

Aš jaučiausi.

Vienatvę gausiai tyrinėja,
o rezultatai bauginantys.

Vienatvė ne tik liūdina;
ji žudo.

Nejuokauju.

Chroniška vienatvė padidina 
ankstyvos mirties tikimybę

14 procentų.

Ji sukelia aukštus kraujospūdį ir
cholesterolio lygį.

Ji netgi slopina imuninę sistemą.

Tampi lengvai pažeidžiamas visokių ligų.

Faktiškai mokslininkai nustatė,
kad, viską sudėjus,

chroniška vienatvė kelia 
tokią pat riziką sveikatai

kaip rūkymas.

Štai ant cigarečių pakelio – įspėjimas:
„Rūkymas žudo.“

Apie vienatvę to nepasakyta.

Būtent todėl ir svarbu, kad pirmiausia 
rūpintumėmės psichologine sveikata

ir praktikuotume emocinę higieną.

Nes psichologinės žaizdos neišgydysi,

jei nežinai, kad esi sužeistas.

Vienatvė – ne vienintelė žaizda,

iškreipianti suvokimą ir klaidinanti.

Taip veikia ir nesėkmės.

Kartą lankiausi dienos priežiūros centre,

kur trys mažiukai žaidė 
su trimis identiškais žaislais.

Paspaudi raudoną mygtuką –
iššoka mielas šunytis.

Mergaitė truktelėjo violetinį mygtuką,
tada paspaudė,

o tada atsisėdo ir spoksojo į dėžutę,
virpindama apatinę lūpą.

Berniukas greta jos matė, kas vyksta,

atsisuko į savo dėžutę ir pravirko,
jos net nepalietęs.

Tuo tarpu kita mergaitė išbandė viską,
ką sumanė,

kol atrado raudoną mygtuką.

Šunytis iššoko, 
o ji sužviegė ir džiaugsmo.

Štai trys mažamečiai 
su identiškais žaislais,

bet skirtingai reaguojantys į nesėkmę.

Pirmieji du taip pat galėjo
paspausti raudoną mygtuką.

Jiems sukliudė tai,

kad jų sąmonė juos įtikino priešingai.

Suaugusieji taip pat apsigauna.
Nuolatos.

Tiesą sakant, visi turime įgimtą 
jausmų ir įsitikinimų komplektą,

kuris suveikia 
patiriant susierzinimą ir kliūtis.

Ar jūs žinot, kaip jūsų smegenys 
reaguoja į nesėkmę?

Turėtumėte.

Nes jei jūsų smegenys bando jus įtikinti,
kad negalit kažko padaryti,

o jūs patikite,

tuomet kaip tie du mažamečiai
pasijusite bejėgiai

ir greitai nustosite stengtis,
o gal ir išvis nesistengsit.

O tada dar tvirčiau tikėsit,
kad negalite.

Kaip tik todėl tiek žmonių daro mažiau,
nei leidžia jų tikrasis potencialas.

Nes kažkur kažkada
(kartais tai – viena nesėkmė)

juos įtikino, kad jiems nepasiseks,
o jie patikėjo.

O kartą įsitikinę – 
lengvai neapsigalvosim.

Šią pamoką išmokau sunkiuoju keliu –
paauglystėje su broliu.

Su draugais važiavom tamsiu keliu naktį,

kai mus sutabdė policija.

Rajone įvykdytas apiplėšimas
ir jie ieškojo įtariamųjų.

Pareigūnas prisiartino,
pažibino į vairuotoją,

tada į prieky sėdintį brolį,
tada į mane.

Išplėtė akis ir pasakė:

„Kažkur aš tave mačiau!“

(Juokas.)

Aš atsakiau:
„Priekinėj sėdynėj.“

(Juokas.)

Jam tai tebuvo bereikšmė pastaba.

Todėl pamanė, kad aš vartojau.

(Juokas.)

Ištraukia mane iš automobilio,
apieško,

nuveda prie policijos automobilio

ir tik įsitikinęs, 
kad anksčiau sulaikytas nebuvau,

leido man parodyti dvynį brolį.

Mums nuvažiuojant iš jo veido mačiau,

kad manė, jog kažką slepiu.

Įsitikinimą sunku pakeisti.

Todėl po nesėkmės natūralu jaustis
demoralizuotam ar sugniuždytam.

Bet negalima leisti sau galvoti,
kad tau negali pasisekti.

Reikia kovoti su bejėgiškumu.

Reikia kontroliuoti situaciją.

Reikia nutraukti negatyvumo ciklą
prieš jam prasidėjus.

Mūsų mąstymas ir jausmai –

ne tokie patikimi draugai,
kaip manėme.

Jie panašesni į nepastovų draugą,

vieną minutę reiškiantį paramą,
kitą – išties nemalonų.

Kartą dirbau su moterimi,

kuri po dvidešimties santuokos metų 
ir bjaurių skyrybų

pagaliau jautėsi pasiruošusi 
pirmam pasimatymui.

Internete susipažino su vyru,
jis atrodė malonus ir gan sėkmingas,

o visų svarbiausia atrodė,
kad ji jam labai patiko.

Ji nekantriai laukė,
nusipirko naują suknelę.

Susitiko brangesniam Niujorko bare.

Po dešimties minučių
vyras pakyla ir pareiškia:

„Manęs nedomina.“
Ir išeina.

Atstūmimas labai skaudina.

Tą moterį įskaudino taip,
kad ji nepajudėjo.

Štai ką pasakė jos „draugė“:
„Tai žinoma! Ko tu tikėjais?

Tavo dideli klubai,
nieko įdomaus nekalbi,

tad kaip išvaizdus,
sėkmingas vyras

panorėtų susitikinėt su tokia nevykėle?“

Šokiruoja, tiesa? 
Tas draugų žiaurumas.

Bet šokiruotų ne taip,

jei pasakyčiau, kad tai ištarė ne draugė.

Tai pati sau pasakė moteris.

Ir taip elgiamės mes visi,
ypač tada, kai mus atstumia.

Pradedam mąstyti apie savo trūkumus,

kokiais norėtume būti,
kokiais nenorėtume,

prasivardžiuojam.

Gal ne visi taip smarkiai,
bet visi taip darome.

Įdomu tai, jog taip elgiamės, 
nes mūsų savivertė ir taip sužeista.

Kodėl žengiam dar toliau 
ir labiau ją žalojam?

Juk fizinės žaizdos specialiai nebloginam.

Juk įsipjovę į ranką nenusprendžiam:
„Žinau!

Griebsiu peilį ir pažiūrėsiu, 
kaip giliai lenda.“

Tačiau su psichologinėmis žaizdomis
taip darom visą laiką.

Kodėl? 
Vis ta apgailėtina emocinė higiena,

nes neteikiam psichologinei 
sveikatai pirmumo.

Eilės tyrimų parodė, 
kad žema savivertė

lemia jautrumą stresui ir nerimui,

kad nesėkmės, atstūmimas skaudina labiau,
bet atsitiesti po jų reikia ilgiau.

Taigi kai jus atstumia,
visų pirma derėtų atsatyti savivertę,

o ne įstoti į Kovos klubą ir 
sumušti ją į nieką.

Patiriant emocinį skausmą,

elkis su savimi taip, kaip norėtum, 
kad geras draugas su tavimi elgtųsi.

Turime prigauti nesveikus 
pscihologinius įpročius ir juos pakeisti.

Vienas žalingiausių ir populiariausių –
atrajojimas.

Atrajoti – tai perkramtyti.

Apšaukus viršininkui, 
profesoriui privertus jaustis kavilam,

susiriejus su draugu,

tą pačią sceną mintyse 
atkartojam dienų dienas,

kartais nepaliaujamas savaites.

Liūdinančių įvykių atrajojimas
lengvai tampa įpročiu,

ogi ir labai brangiai atsiperkančiu.

Tiek laiko praleisdami susikoncentravę
ties liūdnom ir negatyviom mintim,

jūs iš tikrųjų žymiai rizikuojate:

gresia klinikinė depresija,
alkoholizmas, valgymo įpročių sutirkimai

ir netgi širdies ir kraujagyslių ligos.

Bėda tame, kad poreikis permąstyti
atrodo labai opus ir svarbus.

Todėl įpročio sunku atsikratyti.

Tai faktas. 
Kiek daugiau nei prieš metus

pats įsitaisiau šį įprotį.

Matot, dvyniui broliui diagnozavo
trečios stadijos limfomą.

Jo vėžys buvo itin agresyvus.

Ant viso kūno matėsi augliai.

Jis turėjo pradėti intensyvų 
chemoterapijos kursą.

Aš negalėjau sustoti galvoti,
ką ji patiria.

Vis galvojau, kaip jis kankinasi,

nors jis nė karto nesiskundė.

Žvelgė į viską neįtikėtinai pozityviai.

Jo psichologinė sveikata buvo nereali.

Fiziškai – aš buvau sveikas,
bet psichologiškai – niekam tikęs.

Tačiau žinojau, ką daryti.

Pagal tyrimus, užtenka dviejų minučių 
dėmesio nukriepimo,

kad netektume poreikio atrajoti.

Kaskart užklupus liūdnai, 
jaudinančiai, negatyviai minčiai,

verčiau save susikoncentruoti į ką kita
ir poreikis praeidavo.

Per savaitę pakito mano požiūris,

tapo pozityvesniu
ir naudingesniu.

Po devynių savaičių chemoterapijos
brolį peršvietė.

Buvau šalia,
kai gavo rezultatus.

Auglių neliko.

Reikia praeiti dar tris 
chemoterapijos kursus,

bet visiems buvo aišku, kad jis pasveiks.

Ši nuotrauka daryta prieš dvi savaites.

Pasijutę vieniši,
imkitės veiksmų.

Kitaip reguokit į nesėkmę,

saugokit savivertę,

kovokit su negatyviu mąstymu,

ir ne tik pagis psichologinės žaizdos,

bet ir sukursite emocinę ištvermę,
suklestėsite.

Prieš šimtmetį žmonės pradėjo 
praktikuoti emocinę higieną.

Gyvenimo trukmė pailgėjo 50 metų –

vos per keletą dešimtmečių.

Tikiu, jog gyvenimo kokybė pakiltų 
lygiai taip stulbinančiai,

jei imtumėmės emocinės higienos.

Ar įsivaizduojat, 
koks būtų pasaulis,

jei visi būtume psichologiškai sveikesni?

Jei būtų mažiau vienatvės
ir mažiau depresijos?

Jei žmonės žinotų,
kaip įveikti nesėkmę?

Jei jaustųsi geresni
ir stipresni?

Laimingesni ir prasmingiau gyveną?

Aš įsivaizduoju.
Nes tai pasaulis, kuriame noriu gyventi.

Tai pasaulis, kuriame nori gyventi 
ir mano brolis.

Jei jūs šviesitės ir 
pakeisite keletą įpročių,

na, tai bus pasaulis,
kuriame visi galėsime gyventi.

Didelis ačiū!

(Plojimai.)