Liūdesys yra žmogiškosios patirties dalis,

bet per amžius nebuvo sutarta

kas gi tai yra ir ką, jei yra ką,
galime padaryti, kad jo išvengtume?

Paprastai apie liūdesį galvojame

kaip apie natūralią reakciją į sunkią
situaciją.

Jaučiamės liūdni kai draugas persikelia
gyventi į kitą vietą ar miršta gyvūnėlis.

Kai draugas sako „Man liūdna“,

mes dažnai atsakome „Kas atsitiko?“,

bet mūsų prielaida, kad liūdesys turi
išorinį sukelėją yra

palyginus nauja.

Senovės Graikijos daktarai taip nemanė.

Jie tikėjo, kad liūdesys – tamsus skystis
mūsų kūnuose.

Pasak jų sukurtos skysčių sistemos,

žmogaus kūnas ir siela kontroliuojama
keturių skysčių, žinomų kaip humorai,

o jų balansas tiesiogiai lemia žmogaus
sveikatą ir temperamentą.

Melancholija atsirado iš melaina kole –

žodžio, reiškiančio juodą tulžį, kūno
skysčio, kaip manoma, sukeliančio liūdesį.

Pakeisdami mitybą arba naudodamiesi
medicinina,

galime subalansuoti savo skrysčių sistemą.

Net žinant daug daugiau apie sistemas,

valdančias žmogaus kūną,

graikų idėjos apie liūdesį

rezonuoja su dabartinėmis pažiūromis

ne liūdesio, kurį jaučiame, prasme,

o klinikinės depresijos.

Daktarai mano, kad tam tikros ilgalaikės,

nepaaiškinamos emocinės būsenos yra
dalinai susijusios su smegenų chemija -

įvairių cheminių medžiagų balansu 
smegenyse.

Kaip teigia skysčių sistema,

šių cheminių medžiagų balanso pakitimai
gali smarkiai

veikti mūsų reakciją į sudėtingas
aplinkybes.

Bandymai įžvelgti liūdesio reikšmę

turi ilgą istoriją.

Jūs galite išgirsti

stiprių argumentų, kad liūdesys yra ne tik

neišvengiama gyvenimo dalis, 
bet ir būtina.

Jeigu niekada nejautėte melancholijos,

praleidote vieną iš buvimo žmogumi dalių.

Dauguma mastytojų teigia, kad melancolija
yra būtina, kad įgautume išminties.

Robert Burton, gimęs 1577,

praleido savo gyvenimą tirdamas liūdesio
sukėlėjus.

Jo šedevre „Melancholijos anatomija“

rašoma „Tas kas didina išmintį, didina
ir kančias.“

Ankstyvajame 19-ame amžiuje, romantizmo
poetai tikėjo,

kad melancholija leidžia
geriau suprasti kitas emocijas:

grožį ir džiaugsmą.

Kad suprastume medžių liūdesį rudenį 
krentant lapams

turime suprasti gyvenimo ciklą, kuris
pavasarį atneša gėles.

Bet išmintis ir emocinis intelektas
atrodo gan svarbūs poreikių hierarchijoje.

Ar liūdesys turi vertę paprastesniame,

materialiniame ar evoliuciniame lygyje?

Mokslininkai mano, kad verkimas ir 
atstumtumo pojūtis

buvo tai kas iš tikrųjų padėjo mūsų
protėviams užtvirtinti socializacijos

pančius ir gauti reikiamą pagalbą.

Liūdesys, lyginant su pykčių ir žiaurumu
buvo laikomas kančios simboliu,

kuris galėjo pritraukti kitus prie 
kenčiančio ir tai

padėjo tiek žmogui, tiek bendruomenei
suklestėti.

Galbūt liūdesys padėjo sukurti sąjungą,
kurios reikėjo

išgyvenimui, bet dauguma svarstė, 
ar kitų žmonių kančia

yra panaši į jų pačių kančią.

Poetė Emily Dickinson parasė:

„Aš atidžiai pamatuoju kiekvieno sutikto
sielvartaujančio sielvartą ir svarstau,

ar jis toks pats kaip mano, ar mažesnis.“

20-ame amžiuje

medikai antropologai, tokie kaip
Arthur Kleinman,

rinko įrodymus iš to kaip žmonės kalbėjo
apie skausmą,

kad galėtų teigti, kad emocijos nėra
universalios ir kad

mūsų kultūra, kalbos naudojimas,

gali veikti mūsų savijautą.

Kai kalbame apie sudaužytą
širdį,

tas jausmas tampa mūsų patirties dalimi,

ir kultūra, kuri kalba apie sužeistą
širdį, atrodo,

turi kitokią asmeninę patirtį.

Kai kurie šiuolaikiniai mąstytojai 
nesidomi

ar liūdesys subjektyvus ar universalus

ir mielai pasinaudotų technologijomis,
kad pašalintų visas liūdesio formas.

David Pearce teigė, 
kad genetinė inžinerija

ir kiti šiuolaikiniai procesai

ne tik gali pakeisti žmonių jaučiamą
emocinį ir fizinį skausmą,

bet ir kad pasaulio ekosistemos turi
būti perkurtos,

kad laukiniai gyvūnai nekentėtų.

Šį projektą jis vadina: „Rojaus
inžinerija.“

Bet argi nieko nėra liūdno pasaulyje be 
liūdesio?

Mūsų urviniai protėviai ir mylimieji
poetai

gali nenorėti tokio rojaus.

Tiesą sakant, vieninteliai faktai apie
liūdesį, dėl kurių buvo vieningai sutarta

yra kad dauguma visų laikų žmonių tai
jautė

ir kad tūkstančius metų

geriausias būdas susitvarkyti su šia
sunkia emocija

yra susijungti su ja, pabandyti išreikšti
tai kas atrodo neišreiškiama.

Emily Dickinson žodžiais,

„Viltis yra su plunksnomis,
gyvena sieloje, be žodžių niūniuoja

melodiją, ir niekada nesustoja.“