George ir Charlotte Blonsky,

susituokusi pora, gyvenanti
Bronkse Niujorke,

kai ką išrado.

1965 m. jie gavo patentą tam,
ką jie vadino

„įtaisu, padedančiu gimdančioms moterims“.

Šį įtaisą sudaro
didelis apvalus stalas

ir tam tikri mechanizmai.

Kai moteris yra pasiruošusi gimdyti,

ji atsigula ant nugaros,

yra pririšama prie stalo

ir stalas ima suktis dideliu greičiu.

Kūdikis skriste išskrieja

veikiamas išcentrinės jėgos.

Jei atidžiai apžiūrėtumėte patentą,

ypač jei turite inžinerinį
išsilavinimą ar žinias,

turbūt pamatytumėte

keletą projekto vietų, kurios
nėra visiškai tikslios. (Juokas.)

Daktaras Ivan Schwab iš Kalifornijos

yra vienas pagrindinių žmonių,

kuris padėjo atsakyti į klausimą:

„Kodėl geniams neskauda galvos?“

Pasirodo, atsakymas yra,

kad jų smegenys

įdėtos į kaukoles

kiek kitaip nei mūsų.

Sakydamas mūsų, turiu omeny, žmonių

smegenys yra įdėtos kitaip.

Jie, geniai, paprastai kala,

tranko savo galvą į medį

tūkstančius kartų per dieną.
Kasdien!

Ir kiek yra žinoma,

jiems tai nė motais.

Kaip tai nutinka?

Jų smegenys neteliūskuoja kaip mūsų.

Jų smegenys yra įdėtos labai tvirtai

ir apsaugotai
bent jau nuo priekinių smūgių.

Nedaug žmonių kreipė dėmesį

į šį tyrimą,
kol prieš kelerius metus,

ypač šioje šalyje,

žmonėms parūpo,

kas atsitinka amerikietiško futbolo 
žaidėjams,

kurie nuolat susitrenkia galvas.

O geniai, ko gero, juos supranta.

Prieš kelerius metus Anglijoje

medicinos žurnale „The Lancet“

buvo išspausdintas straipsnis

„Vyras, kuris įsidūrė pirštą ir
dvokė puvėsiais 5 metus“.

Dr. Caroline Mills ir jos komanda

gavo pacientą ir nelabai
žinojo, ką su juo daryti.

Vyras įsipjovė pirštą,

apdorodamas vištas,

ir po to pradėjo labai
stipriai dvokti.

Taip, kad jam būnant kabinete

su daktarais ir seselėmis,

pastarieji neištverdavo buvimo kartu.

Tai buvo nepakenčiama.

Jie išbandė visus vaistus,

visus gydymus,
kokius tik sugalvojo.

Po metų jis vis dar dvokė puvėsiais.

Po dviejų – taip pat.

Po trejų, ketverių – vis dar dvokė.

Po penkerių metų, dvokas pats pradingo.

Tai – mįslė.

Naujojoje Zelandijoje
dr. Lianne Parkin

ir jos komanda išbandė seną
miesto tradiciją.

Jie gyveno mieste su aukštais kalnais,

San Fransisko lygio kalnais.

Žiemomis ten pasidaro labai šalta

ir labai slidu.

Pasitaiko daug susižeidimų.

Tradicija, kurią jie išbandė

prašydami žmonių,

einančių ryte į darbą,

buvo sustoti ir kai ką išbandyti.

Išbandyti vieną iš būdų.

Tradicija yra tokia, kad žiemos metu

tame mieste žmonės dėvi
kojines ant batų.

Eksperimento metu jie pastebėjo

ir pastebėjo gana aiškiai,

kad tai yra tiesa.

Jei dėvi kojines ant batų,
o ne įprastai,

labai tikėtina, kad išsilaikysi
nepaslydęs ir nepargriuvęs.

Taigi, tikiuosi sutiksite,
kad visi šie dalykai,

apie kuriuos jums pasakoju,

kiekvienas nusipelno tam tikro prizo.
(Juokas.)

Ir štai, ką jie gavo.

Visi jie gavo Ig Nobelio premiją.

1991 m. aš su grupe kitų žmonių

įsteigėme Ig Nobelio premiją.

Kasmet mes išdaliname 10 apdovanojimų.

Apdovanojimai yra teikiami
remiantis vienu paprastu kriterijumi.

Padarei kažką, kas prajuokina,
o tada priverčia susimąstyti.

Tai, ką tu padarei, prajuokino
ir privertė susimąstyti.

Kad ir kas tai bebūtų,

kai žmonės su tuo susiduria,

jų vienintelė pirma reakcija yra juokas.

O po savaitės

tai vis dar neiškrenta
jiems iš galvos

ir jie nori papasakoti apie tai
savo draugams.

Štai tokios ypatybės mums reikia.

Kasmet mes gauname

apie 9 000 naujų nominacijų
Ig Nobelio premijai.

Apie 10-20 procentų iš tų nominacijų

sudaro žmonės,

kurie siūlo save.

Tokie savęs siūlytojai
beveik niekada nelaimi.

Pasak skaičių, yra labai sunku
laimėti, jei to nori.

Net jei nenori,

vis vien labai sunku.

Turite žinoti, kad
mums pasirinkus kažką

Ig Nobelio premijai gauti,

mes su juo susisiekiame labai tyliai.

Mes pasiūlome jiems galimybę atsisakyti

šios didelės garbės, jei jie to nori.

Mūsų laimei, beveik visi,
kuriems buvo pasiūlyta premija,

nusprendžia ją priimti.

Ką gauni laimėjęs Ig Nobelio premiją?

Na, gauni keletą dalykų.

Gauni Ig Nobelio prizą.

Jo modelis yra kasmet skirtingas.

Jie visada yra gaminami rankomis
iš ypatingai pigių medžiagų.

Jūs matote nuotraukoje

pernykštį prizą (2013 m.).

Dauguma premijų pasaulyje
taip pat duoda

laimėtojams tam tikrą pinigų sumą.

Mes pinigų neturime,

todėl negalime jų duoti.

Tiesą sakant, laimėtojai patys
turi susimokėti už kelionę

į Ig Nobelio ceremoniją,

ką dauguma ir padaro.

Tačiau pernai mums pavyko
surinkti šiek tiek pinigų.

Pernai visi 10 Šnobelio
premijos laureatų

gavo po 10 trilijonų dolerių.

10 trilijonų Zimbabvės dolerių.
(Juokas.)

Tikriausiai pamenate, kad
Zimbabvėje kelis metus

tęsėsi infliacijos nuotykiai.

Galų gale, jie spausdino

100 trilijonų dolerių nominalo banknotus.

Beje, žmogus, ten atsakingas
už nacionalinio banko veiklą,

yra laimėjęs Ig Nobelio apdovanojimą
matematikos srityje.

Dar vienas dalykas,
kurį gauni,

yra kvietimas į ceremoniją

Harvardo universitete.

Kai ten atvyksti,

tu patenki į didžiausią Harvardo salę.

Joje telpa 1100 žmonių,

ji būna sausakimša,

o ant scenos

laukia, kad paspaustų jums ranką

ir įteiktų jūsų Ig Nobelio prizą,

būrys Nobelio premijos laimėtojų.

Tai – ceremonijos esmė.

Laimėtojai iki tol laikomi paslaptyje.

Net Nobelio premijos laureatai,
kurie spaus ranką,

nežino, kas jie bus, iki paskelbimo.

Aš jums papasakosiu
apie keletą

su medicina susijusių apdovanojimų.

Turėkit omenyje, kad mes
įteikėme 230 apdovanojimų.

Yra daug laimėtojų,
vaikštančių tarp jūsų.

Galbūt jūs pats turite apdovanojimą.

Prieš 30 m. buvo parašytas straipsnis,

pavadintas „Krentančių kokosų
sukeltos traumos“.

Jį parašė dr. Peter Barss,

kuris yra iš Kanados.

Dr. Barss atvyko į ceremoniją

ir paaiškino, kad būdamas jaunas

jis norėjo pamatyti pasaulį.

Taigi, jis nuvyko į Papua Naująją Gvinėją.

Ten jis pradėjo dirbti ligoninėje
ir ėmė domėtis,

dėl ko žmonės pakliūna į ligoninę.

Jis peržiūrėjo įrašus ir pastebėjo,

labai daug žmonių

pateko į ligoninę

dėl krentančių kokosų
sukeltų traumų.

Dažniausiai nutikdavo taip:

žmonės iš aukštumų,
kur nėra kokosų medžių,

atvykdavo pas gimines į pajūrį,

kur jų daug.

Ir jie manydavo, kad
po kokosų medžiu

yra puiki vieta pastovėti ar prigulti.

Po kokosų medžiu,
kuris yra virš 27 m aukščio

ir turi beveik kilogramą
sveriančius kokosus,

kurie gali bet kuriuo metu nukristi.

Daktarų grupė Europoje

išspausdino straipsnių seriją
apie kolonoskopijas.

Jums kolonoskopija pažįstama

iš vienos ar kitos pusės.

O tam tikrais atvejais –

iš abiejų.

Straipsniuose jie aiškino

kolegoms, atliekantiems kolonoskopijas,

kaip sumažinti tikimybę,

kad kolonoskopijos metu

jūsų pacientas susprogs.
(Juokas.)

Dr. Emmanuel Ben-Soussan,

vienas iš straipsnių autorių,

iš Paryžiaus atskrido į ceremoniją,

kur paaiškino tyrimo istoriją.

1950-aisiais,

kai kolonoskopijos ėmė tapti
įprastomis procedūromis,

žmonės aiškinosi,
kaip jas tinkamai atlikti.

Iš pradžių, kilo tam tikrų sunkumų.

Pagrindinė problema,
kurią jūs, ko gero, žinote,

yra tai, kad reikia apžiūrėti
ilgą, siaurą, tamsią vietą.

Taigi, jums reikia daugiau erdvės.

Su dujomis jūs išpučiate tą vietą,

kad galėtumėte viską apžiūrėti.

Tas dujas jūs sumaišote
su metano dujomis,

kurios jau yra viduje.

Iš pradžių dažniausiai
buvo naudojamas deguonis.

Taigi, jie sumaišo deguonį
su metano dujomis.

Tada jiems dar reikia matyti,

jiems reikia šviesos,

taigi, priglaudžia šviesos šaltinį,

kuris 1950-aisiais yra labai karštas.

Taigi, jūs turite degias metano dujas,

deguonį ir karštį.

Labai greitai jie nustojo naudoti deguonį.
(Juokas.)

Dabar pacientai susprogsta labai retai,

tačiau taip vis dar nutinka.

Paskutinis dalykas, apie kurį
noriu jums papasakoti, yra

dr. Elenai Bodnar įteiktas apdovanojimas.

Dr. Elena Bodnar išrado liemenėlę,

kuri pavojaus atveju

gali būti greitai padalinta

į dvi apsaugines veido kaukes.

Viena – apsaugoti jūsų gyvybei,

o kita – šalia stovinčiam laimingajam.
(Juokas.)

Jūs svarstote, kam gali to reikėti.

Dr. Bodnar atvyko į ceremoniją

ir papasakojo, kad užaugo Ukrainoje.

Ji buvo viena daktarų,
kurie gydė nukentėjusius

nuo Černobylio atominės avarijos.

Vėliau jie išsiaiškino,

kad dauguma sunkiausių
sveikatos sutrikimų

buvo sukelta įkvėptų dalelių.

Po to ji ilgai galvojo,

ar gali būti paprasta kaukė,

kuri būtų prieinama netikėtai
atsitikus nelaimei.

Vėliau ji persikėlė į Ameriką.

Ji susilaukė vaiko.

Vieną dieną ji pamatė ant žemės

su jos liemenėle žaidžiantį sūnų,

kuris ją užsidėjo ant veido.

Štai iš kur kilo idėja.

Ji atvyko į Ig Nobelio ceremoniją

su pirmuoju liemenėlės prototipu

ir pademonstravo jos veikimą:

(Juokas.) (Plojimai.)

(„Paul Krugman, 2008 m.
Nobelio ekonomikos premijos laureatas")

(„Wolfgang Ketterle, 2001 m.
Nobelio fizikos premijos laureatas“)

Aš pats turiu avarinę liemenėlę.
(Juokas.)

Ji – mano mėgstamiausia,

tačiau aš su malonumu
ja pasidalinčiau su jumis

iškilus būtinybei.

Ačiū.

(Plojimai.)