Kaip Adolfas Hitleris, tironas, surengęs vieną didžiausių genocido atvejų žmonijos istorijoje, galėjo ateiti į valdžią demokratinėje šalyje? Istorija prasideda Pirmo Pasaulinio Karo pabaigoje. Prasidėjus sėkmingam 1918 m. Sąjungininkų puolimui Vokietija suprato, jog karo nebelaimės ir pasirašė paliaubų sutartį, taip nutraukdama kariavimą. Kai žlugo jos imperinė valdžia, civiliniai neramumai ir darbininkų streikai siaubė visą valstybę. Bijant komunistų revoliucijos, dauguma partijų susijungė, kad išvengtų sukilimų, taip suformuojant parlamentinę Weimaro Respubliką. Viena pirmųjų užduočių buvo Sąjungininkų primestos taikos sutarties vykdymas. Negana to, kad armija buvo nuginkluota ir prarasta virš dešimtadalio teritorijos, Vokietija turėjo prisiimti visą atsakomybę už karą bei sumokėti reparacijas, kas dar labiau sekino ir taip silpną ekonomiką. Daugelis nacionalistų bei veteranų žiūrėjo į tai kaip į paženiminimą. Jie klaidingai manė, jog karas galėjo būti laimėtas jei politikai ir protestuotojai nebūtų išdavę armijos. Apsėstas šių pažiūrų, fanatizmo bei paranoiškų iliuzijų, Hitleris sumetė visą kaltę ant žydų. Jo žodžiai visuomenėje, kurioje netrūko antisemitiškų žmonių, susilaukė atskambio. Tuo metu šimtai tūkstančių žydų buvo integravęsi į Vokiečių visuomenę, tačiau daugelis Vokiečių toliau žiūrėjo į juos kaip į pašaliečius. Po Pirmojo pasaulinio karo, žydų sėkmė buvo nepagrįstai apšmeižta nelegalia veikla ir pasipelnymu iš karo. Privalu pabrėžti, kad šios sąmokslo teorijos gimė iš baimės, pykčio ir fanatizmo, o ne iš faktų. Nepaisant to, Hitleriui šios teorijos pasiteisino. Kai jis prisijungė prie mažos nacionalistų politinės partijos, jo manipuliatyvios viešos kalbos greitai iškėlė jį į lyderius ir traukė vis didesnes minias. Jungdami antisemitizmą su populistišku nepasitenkinimu, Naciai atmetė tiek komunizmą, tiek kapitalizmą, kaip tarptautines žydų konspiracijas, skirtas sunaikinti Vokietiją. Iš pradžių nacių partija nebuvo populiari. Po to kai jie nesėkmingai bandė perimti valdžią, partija buvo uždrausta, o Hitleris buvo pasodintas į kalėjimą už išdavystę. Tačiau kai jį po metų paleido, jis iškart pradėjo atstatinėti judėjimą. Ir tada, 1929 m., įvyko Didžioji Depresija. Amerikos bankai susigrąžino paskolas iš Vokietijos, todėl ir taip stringanti Vokietijos ekonomika supliuško pernakt. Hitleris pasinaudojo žmonių pykčiu pasiūlydamas patrauklų atpirkimo ožį ir pažadėdamas atstatyti buvusią Vokietijos galybę. Pagrindinės partijos negalėjo susidoroti su prasidėjusia krize, o kairioji opozicija buvo per daug susiskaldžiusi dėl vidinių ginčų. Todėl dalis sutrikusios visuomenės pasisuko link Nacių. Per du metus jie padidino savo balsus parlamente nuo 3% iki 18%. 1932 Hitleris kandidatavo į prezidentus, tačiau pralaimėjo rinkimus apdovanotam karo veteranui generolui Von Hindenburgui. Tačiau su 36% balsų, Hitleris pademonstravo savo paramos apimtį. Kitais metais patarėjai ir verslo lyderiai įtikino Hindenburgą paskirti Hitlerį kancleriu, viliantis pasinaudoti jo pupuliarumu saviems tikslams. Nors kancleris buvo tik administracinė parlamento galva, Hitleris pastoviai didino savo turimos pozicijos galią. Kol jo pasekėjai kūrė sukarintas grupes, kurios dalyvavo susirėmimuose su protestuotojais gatvėse, Hitleris didino įsibaiminimą dėl komunistų sukilimo ir teigė, kad tik jis gali atstatyti tvarką ir teisingumą. Tada 1933 metais jaunas darbininkas buvo nuteistas dėl parlamento pastato padegimo. Pasinaudodamas šiuo įvykiu Hitleris įtikino valdžią jam suteikti kritinės padėties įgaliojimus. Per kelis mėnesius buvo panaikinta spaudos laisvė. Kitos partijos buvo išardytos ir buvo įteisinti antisemitiniai įstatymai. Daugelis ankstyvųjų, radikalių Hitlerio pasekėjų buvo suimti ir nužudyti, kurtu su potencialiais konkurentais. Kai 1934 rugpjūtį mirė Prezidentas Hindenburgas tapo aišku, kad naujų rinkimų nebus. Neramu tai, kad daug ankstyvųjų Hitlerio norų įvykdymui net nereikėjo represijų. Jo kalbos išnaudojo žmonių baimę ir įtūžį, ir didino jo ir Nacių partijos palaikymą. Tuo tarpu, verslininkai ir intelektualai norėdami būti teisingoje viešosios nuomonės pusėje rėmė Hitlerį, tikinandami save ir kitus, kad jo labiau kraštutinė retorika tėra dėl pasirodymo. Po dešimtmečių, Hitlerio pakilimas lieka įspėjimu, parodančiu kokios trapios demokratinės institucijos, gali tapti prieš įniršusias mases, ir lyderį, kuris skatina žmonių įniršį ir pasinaudoja jų baimėmis.