Kodėl mes būname neištikimi?

Ir kodėl laimingi žmonės būna neištikimi?

Ir kai sakome „neištikimybė“, 
ką iš tiesų turime omeny?

Ar tai „nukabinimas“, meilės istorija, 
seksas už pinigus, virtualūs pokalbiai,

masažas su laiminga pabaiga?

Kodėl manome, kad vyrai būna neištikimi
iš nuobodulio ir intymumo baimės,

o moterys iš vienišumo 
ir alkio intymumui?

Ir ar visada meilės romanas reiškia 
santykių pabaigą?

Per pastaruosius 10 metų
aš keliavau aplink pasaulį

ir daug dirbau su šimtais porų,

kurias sudaužė neištikimybė.

Yra vienas paprastas nusikaltimas,

kuris gali iš poros atimti jų draugystę,

jų laimę ir jų tapatybę: meilės romanas.

Ir nepaisant to, šis itin įprastas 
dalykas taip prastai suprantamas.

Tad ši kalba skirta tiems, 
kurie kada nors mylėjo.

Neištikimybė atsirado kartu su santuoka,

ir kartu su ja – neištikimybės tabu.

Iš tikrųjų, neištikimybė turi galią
kurios santuoka gali tik pavydėti,

tokią galią, kad tai vienintelis
Dievo įsakymas,

kuris Biblijoje pakartotas dukart:

vienąkart už to darymą, ir darkart
vien už pagalvojimą.

(Juokas.)

Kaipgi galime suderinti tai, 
kas visuotinai uždrausta,

bet visuotinai daroma?

Per visą istoriją vyrai praktiškai turėjo 
leidimą neištikimauti

su visai nedaug pasekmių,

ir krūva biologinių 
ir evoliucinių teorijų,

kurios pateisino jų poreikių paklaidžioti,

todėl dvigubi standartai yra tokie seni
kaip pati neištikimybė.

Bet kas žino, kas išties darosi 
ten po patalais, juk taip?

Nes, kai kalbama apie seksą,

vyrai jaučia spaudimą girtis
ir išpūsti,

bet moterims primesta
slėpti, sumažinti ir neigti,

kas nėra keista turint galvoje tai, 
kad vis dar yra 9 šalys,

kur moterys dėl svetimavimo 
gali būti nužudytos.

Monogamija reikšdavo:
vienas žmogus visam gyvenimui.

Šiandien monogamija yra vienas žmogus
vienu metu.

(Juokas.)

(Plojimai.)

Turbūt daug kas iš jūsų yra sakę:

„Aš monogamiška(-s) visuose 
savo santykiuose.“

(Juokas.)

Seniau mes tuokdavomės

ir pirmąkart permiegodavome.

O dabar susituokiame

ir nustojame miegoti su kitais.

Monogamija nebūdavo susijusi su meile.

Vyrai kliaudavosi moterų ištikimybe,

kad žinotų, kas jų vaikai,

ir kas gaus karves jiems pasimirus.

Visi nori žinoti,

kokia žmonių dalis neištikimauja.

Manęs jau paklausė šioje konferencijoje.

(Juokas.)

Tai galioja ir jums.

Bet neištikimybės apibrėžimas
vis platėja:

intymios SMS, porno žiūrėjimas, slaptai 
aktyviai dalyvauti pažinčių programose.

Dėl to, kad nėra bendrai priimto
apibrėžimo,

ką reiškia būti neištikimiems,

įverčiai gerokai skiriasi:
nuo 26 % iki 75 %.

Bet šalia to, mes esame vaikščiojančios
priešpriešos.

95 % iš mūsų sakys, kad labai blogai

mūsų partneriui meluoti apie
turimą meilės romaną,

bet beveik tiek pat mūsų sakys,

kad būtent tai darytume, 
jei patys turėtume aferą.

(Juokas.)

O man patinka toks romano apibrėžimas.

Jis apima tris dalykus:

slapti santykiai, kas yra šakninė
romano dalis;

mažesnio ar didesnio stiprumo
emocinis ryšys;

ir seksualinė alchemija.

Ir alchemija čia yra raktas,

nes erotinis susijaudinimas yra toks, 
kad jūsų įsivaizduojamas pabučiavimas

gali būti toks pat galingas ir užburiantis

kaip valandos tikro mylėjimosi.

Kaip sake Marselis Prustas,

už meilę atsakingas ne kitas žmogus, 
o mūsų fantazija.

Neištikimauti niekada nebuvo lengviau

ir niekad nebuvo sunkiau 
to išlaikyti paslaptyje.

Ir niekad neištikimybė nereikalaudavo 
daugiau psichologinės duoklės.

Kai santuoka buvo ekonominis projektas,

neištikimybė kėlė pavojų 
mūsų ekonominiam saugumui.

Bet dabar, kai santuoka 
yra romantinis susitarimas,

neištikimybė grasina 
mūsų emociniam saugumui.

Ironiška, kažkada neištikimybėje

ieškodavome tikros meilės.

Dabar meilės siekiame santuokoje,

o neištikimybė ją sunaikina.

Manau, kad yra trys būdai, kaip šiandien
mus sužeidžia neištikimybė.

Turime romantinį idealą, 
kuriame vienas žmogus

turi išpildyti nesibaigiantį 
sąrašą dalykų:

būti geriausiu meilužiu, geriausiu draugu,

geriausiu tėvu, mano paslapčių sergėtoju,

emociniu kompanionu, 
intelektualiniu partneriu.

Ir aš esu tai: išrinktasis, unikalus,

neatsisakomas, nepakeičiamas,

vienintelis.

Ir neištikimybė sako, kad ne.

Tai esminė išdavystė.

Neištikimybė sudaužo tą didžiąją 
meilės ambiciją.

Bet jei istoriškai neištikimybė
visada buvo skausminga,

šiandien ji dažnai traumuojanti,

nes ji kelia grėsmę mūsų tapatumui.

Mano pacientas Fernando sužlugdytas.

Jis vis kalba: „Maniau, kad suprantu 
savo gyvenimą.

Maniau, kad žinau, kas esi tu, 
kas esame kaip pora, kas esu aš.

Dabar niekas nebeaišku.“

Neištikimybė – pasitikėjimo sužlugdymas,
tapatumo krizė.

„Ar galėsiu vėl 
tavimi pasitikėti?“ klausia jis.

„Ar galiu kuo nors pasitikėti?“

Tai sako ir mano pacientė Heather,

pasakodama apie savo istoriją su Nick.

Ištekėjusi, su dviem vaikais.

Nick ką tik išvyko į verslo kelionę,

Heather su vaikais žaidžia su jo iPad

ir ji ekrane pamato žinutę:

„Nekantrauju tave pamatyti.“

Keista, galvoja ji, juk jie ką tik matėsi.

Ir tada kita žinutė:

„Negaliu sulaukti, kol tave apkabinsiu.“

Tada Heather supranta,

kad tie žodžiai ne jai.

Ji sako man, kad ir jos tėvas 
turėjęs romanų,

bet jos mama kišenėje rado sąskaitą,

šiek tiek lūpų dažo ant apykaklės.

Heather ima ieškoti

ir randa šimtus žinučių,

nuotraukų ir išsakytų norų.

Spalvingos Nick'o dviejų metų romano 
detalės

atsiveria prieš jos akis.

Ir tada aš pagalvojau:

romanai skaitmeniniame amžiuje
yra mirtis tūkstančiu rimbo kirčių.

Bet tada susiduriame su kitu 
šiuolaikiniu paradoksu.

Dėl to romantinio idealo

mes savo partnerių ištikimybe kliaujamės
neįtikėtinai stipriai.

Bet tuo pat metu, mes niekad 
labiau nebuvome skatinami nuklysti,

ir ne todėl, kad šiandien turėtume 
naujų troškimų,

bet todėl, kad gyvename laikais,

kai jaučiamės, kad mums priklauso
siekti savo troškimų,

nes tai yra kultūra, kurioje nusipelnome
būti laimingi.

Jei seniau skirdavomės, 
nes buvome nelaimingi,

šiandien išsiskiriame, kad galėtume
būti laimingesni.

Seniau skyrybos atnešdavo didelę gėdą,

o dabar pasilikti, kai gali palikti,

yra naujoji gėda.

Heather bijo kalbėtis su draugais,

nes ji bijo, kad ją kritikuos, 
kad ji vis dar myli Nick'ą,

ir iš visur jai tie patys patarimai:

Palik jį. Išmesk į gatvę.

Ir jei apsuktume situaciją, Nick būtų 
tokioje pat padėtyje.

Likti yra naujoji gėda.

Tai jeigu galime išsiskirti,

kodėl vis dar turime romanų?

Įprasta galvoti, kad jei kas nors
neištikimauja,

tai arba kažkas negerai 
su tavo santykiais, arba su tavimi.

Bet milijonai žmonių negali būti 
patologiški.

Vyrauja logika: jei namie turi viską,
ko tik nori,

tada nėra jokios priežasties
žiūrėti kitur,

ir darant prielaidą, kad yra toks dalykas,
kaip tobula santuoka,

tai mus skatins aistros neieškoti kitur.

O kas jei aistra turi ribotą
galiojimo laiką?

Kas jei yra dalykų, kurių net
geri santykiai

negali suteikti?

Jei net laimingi žmonės
būna neištikimi,

kas gi tai yra?

Dauguma žmonių, su kuriais dirbu

visai nėra mergininkai.

Dažnai tai žmonės su giliai
monogamiškais įsitikinimais,

bent jau savo partnerio atžvilgiu.

Bet jie atsiduria priešpriešoje

tarp savo įsitikinimų ir veiksmų.

Dažnai tai žmonės, kurie dešimtmečius
buvo ištikimi,

bet vieną dieną peržengė liniją,

kurios niekad negalvojo peržengsią

ir tuo pat rizikuodami prarasti viską.

Bet kodėl?

Romanai yra išdavystės aktai

ir taip pat jie ilgėjimosi ir praradimo
išraiška.

Romano centre dažnai atrasite

trūkumą ir ilgėjimąsi
emocinio ryšio,

naujumo, laisvės, savarankiškumo, 
seksualinio intensyvumo,

noro susigrąžinti prarastas savęs dalis

arba sugrąžinti gyvybingumą
praradimo ir tragedijos akivaizdoje.

Galvoju apie kitą savo pacientę, Priya,

kuri laimingai ištekėjusi,

myli savo vyrą

ir niekad jo neįskaudintų.

Bet ji man taip pat sako,

kad ji visada darydavo, 
ko iš jos tikėtasi:

gera mergaitė, gera žmona, gera motina,

besirūpinanti savo tėvais imigrantais.

Priya neatsispyrė sodininkui, 
kuris išpjovė medį iš jų sodo

po uragano Sandy.

Su savo sunkvežimiu ir tatuiruotėmis
jis yra beveik jos priešingybė.

Jai 47-eri ir jos romanas yra
paauglystė, kurios ji niekada neturėjo.

Ir jos istorija man darkart parodo, 
kad siekdami kito ar kitos žvilglsnio,

mes nusisukame ne nuo savo partnerio,

bet kartais nuo to, kuo patys tapome.

Ir tai nėra tai, kad ieškome kito žmogaus,

o labiau tai, kad ieškome savęs.

Bet kur pasaulyje

žmonės, kurie turi meilės romanus, 
man sako vieną žodį.

Jie jaučiasi gyvi.

Ir dažnai jie pasakos 
apie neseniai įvykusius praradimus –

mirusius tėvus,

per anksti išėjusius draugus

ir blogas naujienas pas daktarą.

Mirtis ir mirtingumas dažnai glūdi
romano šešėlyje,

nes jie ir kelia šiuos klausimus.

Ar tai viskas? Ar yra daugiau?

Ar taip gyvensiu dar 25 metus?

Ar dar kada tai jausime?

Ir mane tai paskatino galvoti, 
kad galbūt šie klausimai

yra būtent tie, kurie skatina
peržengti liniją,

ir kad kai kurie neištikimybės atvejai
yra būdas nustumti mirtį,

priešnuodis mirčiai.

Ir priešingai nei galvojate,

romanai yra daug mažiau susiję su seksu,
ir daug labiau su noru:

noru dėmesiui, noru jaustis ypatingais,

noru jaustis svarbiais.

Ir pati romano struktūra,

tas faktas, kad niekada negalėsi turėti
savo meilužio ar meilužės

verčia norėti toliau.

Tai savaime yra troškimo variklis,

nes tas neišbaigtumas, tas neaiškumas

verčia norėti to, ko negali turėti.

Turbūt daug kas tarp jūsų mano

kad romanai nevyksta 
atviruose santykiuose,

bet tai netiesa.

Visų pirma, pokalbis apie monogamiją
nėra tas pats

kaip pokalbis apie neištikimybę.

Bet atrodo, kad net kai turime laisvę

turėti kitus seksualinius partnerius,

mes vistiek esame viliojami 
uždraustojo vaisiaus galia,

kad jei darysime tai, ko nevertėtų,

tada atrodys, kad darome tai, 
ką norime.

Ir daugeliui savo pacientų pasakiau,

kad jei jie į savo santykius

įneštų dešimtąją dalį tos drąsos, 
išradingumo ir jėgos,

kurią jie įdeda į savo romanus,

jie tikriausiai pas mane nesikreiptų.

(Juokas.)

Tai kaipgi turėtume išgyti po romano?

Troškimas siekia giliai.

Išdavystė siekia giliai.

Bet tai gali būti išgydyta.

Ir vieni romanai bus kaip 
laidotuvių varpai

santykians, kurie jau patys ėjo myriop.

Bet kiti atvers mums naujas galimybes.

Iš tiesų, dauguma porų,

kurias palietė meilės romanai, 
išlieka kartu.

Bet kai kurios jų tik išgyvens,

o kitos sugebės krizę paversti galimybe.

Jie pavers tai į kūrybinį išgyvenimą.

Ir aš net labiau galvoje turiu
išduotąjį partnerį,

kuris dažnai sakys

„Manai aš nenorėjau daugiau?

Bet ne aš taip pasielgiau.“

Bet romanui atsiskleidus

jie gali taip pat reikalauti daugiau

ir jie nebeprivalo išlaikyti 
status quo,

kurie ir jų pačių turbūt netenkino.

Pastebėjau, kad daug porų

iškart po romano pabaigos

staiga atsiradus tai sujaukčiai
sugeba sukurti naują tvarką

ir vėl atrasti gilius pokalbius
su atvirumu ir nuoširdumu,

kurių trūko jau dešimtmečius.

Ir partneriai, kurie buvo 
seksualiai abejingi

staiga pasijunta kupini aistros

ir net nežino iš kur tai ateina.

Kažkas baimėje ir praradime 
išbudina aistrą

ir padeda atsirasti naujai tiesai.

Tad ką konkretaus gali daryti poros

atsiskleidus meilės romanui?

Žinome, kad trauma pradeda gyti,

kai kaltininkas pripažįsta kaltę.

Taigi partneris, kuris turėjo romaną,

Nick'as,

turi ne tik pabaigti romaną,

bet dar svarbiau yra išreikšti

kaltę ir gailėjimąsi, kad nuskriaudė 
savo žmoną.

Bet iš tikrųjų,

pastebėjau, kad dažnai tie, 
kas turėjo romanus

gali jaustis baisiai kalti dėl to
kad nuskriaudė savo partnerius,

bet nesijausti kaltais 
dėl paties romano potyrio.

Ir tai atskirti yra svarbu.

Ir Nick turi būti atidus 
savo santykiuose.

Kurį laiką jis turi tapti 
tų santykių ribų saugotoju.

Jo pareiga yra tai priminti,

nes jei jis apie tai galvos,

Heather galės pasveikti nuo obsesijos

ir jai nebereikės stengtis, kad romanas
nebūtų pamirštas

ir tai savaime ima gaivinti pasitikėjimą.

Bet Heather,

kaip ir visi išduotieji partneriai,

svarbu daryti tai, kas grąžina savivertę,

apsupti save meile, draugais ir veikla,

kuri vėl atneša džiaugsmą, prasmę 
ir tapatumą.

Bet dar svarbiau

nustelbti norą sužinoti nešvarias detales:

Kur tu buvai? Kur tai darei?

Kaip dažnai? Ar ji geresnė už mane lovoje?

Tai klausimai, kurie tekelia skausmą

ir neleidžia miegoti naktį.

Ir vietoje to persijungti į tai, 
ką vadinu tiriamaisiais klausimais,

klausimus, kurie ieško suvokimo
ir motyvų:

Ką šis romanas tau reiškė?

Ką galėjai juo išreikšti ar patirti,

ko nebegalėjai su manimi?

Kaip jauteisi grįžęs namo?

Ką mumyse tu vertini?

Ar džiaugiesi, kad tai baigėsi?

Kiekvienas romanas iš naujo 
apibrėš santykius,

ir kiekviena pora nuspręs,

koks bus to romano palikimas.

Bet romanai liks ir niekur nedings.

Ir meilės ir troškimo dilemos,

jos neduoda lengvų atsakymų, 
juoda ar balta, gera ar bloga,

auka ar kaltininkas.

Išdavystė santykiuose atsitinka
daugybe būdų.

Savo partnerį galime išduoti 
labai įvairiai:

su panieka, apleidimu,

abejingumu, žiaurumu.

Seksualinė išdavystė tik vienas būdas
nuskriausti partnerį.

Kitais žodžiais, romano auka

ne visada yra vedybų auka.

Dabar jūs manęs pasiklausėte

ir puikiai žinau, ką galvojate:

ji kalba su prancūzišku akcentu, 
ji tikriausiai pasisako už romanus.

(Juokas.)

Na, jūs klystate.

Aš ne prancūzė.

(Juokas.)

(Plojimai.)

Ir aš nepasisakau už romanus.

Bet dėl to, kad manau, kad iš romanų
gali išeiti kas nors gero,

manęs dažnai klausdavo 
labai keisto klausimo:

ar kada nors tai rekomenduočiau?

Na, romano labai nerekomenduočiau

taip pat kaip nerekomenduočiau vėžio,

bet juk žinome žmonių, kurie sirgo

ir kurie dažnai kalba, kaip jų liga
leido atrasti naują požiūrio tašką.

Pagrindinis klausimas, kurį manęs
klausė šioje konferencijoje,

kai pasakydavau, kad kalbėsiu apie
neištikimybę, buvo „už ar prieš?“

Aš atsakydavau „taip“.

(Juokas.)

Aš romanus matau iš dviejų pusių:

skausmas ir išdavystė iš vienos,

augimas ir savęs atradimas iš kitos –

ką tai padarė tau,
ir ką tai reiškė man.

Tad kai pas mane ateina pora

po išaiškėjusio romano

aš dažnai jiems sakau tai:

šiais laikais vakaruose

dauguma mūsų turės 
dvejus ar trejus santykius

ar santuokas,

ir kai kas mūsų jas turės
su tuo pat žmogumi.

Jūsų pirmoji santuoka baigėsi.

Ar norite antrosios kartu?

Ačiū.

(Plojimai.)