Kalbėti apie įgalinimą 
yra labai keista,

nes kalbant apie tai,

mus labiausiai paveikia istorijos.

Taigi kalbą noriu pradėti,
kasdienine istorija.

Koks išties yra jaunos moters Indijoje
gyvenimas?

Pastaruosius 27 metus aš gyvenau Indijoje,

iš viso trijuose mažuose miesteliuose,

dviejuose didžiuosiuose miestuose

ir gyvenant juose
nutiko štai tokie dalykai:

Kai aš buvau septynerių,

privatus matematikos mokytojas,

kuris mokydavo mane namie,
ištvirkino mane.

Jis padėjo savo ranką po mano sijonu.

Jis padėjo ranką man po sijonu
ir pasakė,

jog jis žino kaip padaryti,
kad man būtų gera.

Man būnant 17 metų, 
vaikinas iš aukštosios mokyklos,

išplatino elektroninį laišką,

kalbėdamas apie begalę seksualinių dalykų,

kuriuos jis galėtų man padaryti,

tik todėl, jog mokykloje 
aš nekreipiau į jį dėmesio.

Būdama 19 metų, aš padėjau savo draugei,

kurios tėvai prieš jos valią,
privertė vesti daug senesnį vyrą,

aš padėjau jai pasprukti 
nuo ją užgauliojančio vyro.

Būnant 21, man einant kartu su drauge,

vieną vasaros popietę,

vyras prieš mus nusimovė kelnes

ir masturbavosi prieš mūsų akis.

Mes šaukėmės žmonių pagalbos,
bet niekas neatėjo.

Kai buvau 25, vieną kartą 
ėjau namo vakare

du vyrai ant motociklo užpuolė mane.

Aš praleidau dvi dienas ligoninėje,

kol atsigavau po traumos ir sužalojimų.

Taigi per savo gyvenimą,
man teko sutikti moterų -

šeimų, draugų, bendradarbių -

kurios išgyveno, tuos pačius nutikimus.

Tačiau jos retai apie tai kalba.

Taigi švelniai tariant gyvenimas Indijoje 
nėra lengvas.

Bet šiandien aš atvykau čia 
ne tam, jog kalbėčiau apie baimę.

Aš noriu prabilti 
apie mokymosi kelią,

kuriuo, tik dėka savo baimės dabar žengiu.

Tai kas nutiko vieną 2012 metų
gruodžio naktį,

pakeitė mano gyvenimą.

Taigi, jauna 23 metų studentė 
su savo draugu,

įlipo į autobusą Delhi mieste.

Autobuse buvo šeši tipiniai jaunuoliai,

tokius kokius galima sutikti
kiekvieną dieną Indijoje

ir šiurpą keliantys įvykiai,

kurie buvo kartojami, kurį laiką,

Indijos, bei tarptautinėje spaudoje.

Ta mergina buvo keletą kartų įžaginta

ir išprievartauta su buku strypu,

sumušta, sukandžiota ir palikta mirti.

Jos draugas buvo surištas

ir partrenktas be sąmonės.

Ji mirė gruodžio 29-ąją dieną.

Tuo metu, kai dauguma mūsų,

ruošiesi naujųjų metų sutiktuvėms,

Indija paskendo tamsoje...

Pirmą kartą Indijos istorijoje,

vyrai ir moterys daugelyje miestų,

suvokė siaubingą tiesą,

apie tikrąją moterų padėtį šalyje.

Kaip ir daugelis kitų jaunų moterų,

aš buvau neįtikėtinai įbauginta.

Netikėjau, jog toks įvykis,

galėtų nutikti sostinėje.

Aš buvau be galo įniršusi ir sutrikusi,

bet visų svarbiausia, jog
jaučiausi visiškai bejėgė.

Na, bet išties
ką gi galime padaryti, tiesa?

Kai kurie rašo tinklaraščius,
kai kurie ignoruoja,

kiti prisijungia prie protesto akcijų.

Aš dariau visa tai,
iš tiesų tai buvo,

ką visi prieš du metus darė.

Tuo metu spauda buvo užtvindyta

siaubingomis istorijomis,

apie Indijos vyrų smurtavimą.

Jie buvo sulyginami

su žvėrimis, pilnais 
seksualinų fantazijų.

Išties toks svetimas 
ir neįtikėtinas buvo šis įvykis

Indų galvose,

jog Indijos spaudos atsakas,

įrodė, kad

niekas nežinojo ką daryti toliau.

Ir žinoma niekas nenorėjo,
prisiimti atsakomybės.

Išties štai keletas
abejingų žmonių komentarų,

kurie buvo publikuojami,

labai gerai žinomų žmonių

tai buvo jų atsakas, į seksualinį smurtą 
ir patyčias kuriuos patiria moterys.

Pirmasis buvo parašytas parlamento nario,

antrasis dvasinio lyderio,

ir trečiasis atsakovo advokato,

kol tuo metu mergina kovojo 
už gyvybę

ir vėliau mirė.

Aš pavargau stebėti, tai besikartojant

diena iš dienos.

Kaip rašytoja, bei lyčių gynėja,

aš parašiau daug straipsnių
apie moteris,

bet greitai suvokiau 
jog šis atvejis yra kitoks,

nes dalis manęs, susitapatino

su įžagintąją jauna moterimi.

Tada nusprendžiau, 
jog noriu tai pakeisti.

Aš padariau kai ką spontaniško,
paskubomis.

Prisijungiau prie piliečių
žurnalistų programos,

pavadintos „iReport“

ir įrašiau vaizdinį įrašą,
kuriame kalbėjau

apie gyvenimą Bangalore.

Taip pat apie savo jausmus,

apie kasdienius nutikimus,

apie nusivylimą gyvenimu Indijoje.

Per kelias valandas, 
mano įrašas pasklido labai plačiai,

komentarai, bei mintys pasipylė

iš viso pasaulio.

Tą momentą keli dalykai man paaiškėjo:

pirma, jog technologijos 
yra visada šalia mūsų,

ypatingai tarp mano amžiaus moterų.

Antra, daug jaunų merginų, kaip ir aš

niekada nesinaudoja internetu
savo mintims išreikšti.

Trečia, aš suvokiau 
jog pirmą kartą gyvenime mano nuomonė

buvo tikrai svarbi.

Taigi sekančiais mėnesiais,

rašiau apie 
įvykius kurie vyko Bangalore

ir kuriems neatsirado vietos 
pagrindinėse naujienose.

Cubbon parke, 
kuris yra vienas didžiausių Bangalore,

susirinko grupė žmonių,

dauguma vyrai,

kurie sutiko dėvėti sukneles,

norėdami parodyti jog apranga,
neskatina prievartavimo.

Kai paviešinau šias demonstracijas,

pasijutau jog tai būdas kuriuo,

galiu išleisti visas manyje
glūdinčias emocijas.

Aš lankiausi keliuose piketuose,

kur studentai laikė plakatus su užrašais,

„Užmiškit juos, pakarkit juos“

„Jūs niekada nepadarytumėte to 
savo mamoms ar seserims“

Aš ėjau į visuomeninės grupės

susitikimus žvakių šviesoje,

kur žmonės susirinkdavo kalbėtis
apie seksualinės prievartos problemas,

aš prisimenu daug savo rašinių,

kuriuose aprašiau, 
kokia nerami padėtis buvo

Indijoje tuo metu.

Tačiau žmonių reakcijos,

buvo labai trikdančios.

Dauguma žmonių 
iš viso pasaulio mane palaikė,

tačiau buvo ir žiaurių žmonių,

mane vadino veidmaine,

prievartautojų gynėja 
ar prievartavimo auka.

Kai kurie manė, 
jog aš turiu kažkokį politinį motyvą.

Bet vienas iš tų komentarų,
pasako viską,

apie ką mes susirinkome
padiskutuoti šiandien.

Bet aš greitai supratau,
kad tai ne viskas.

Nors jaučiausi gana įgalinta,

turėdama saviraiškos galimybę,

kurią man suteikė žurnalistika.

Nutiko, taip jog atsidūriau, 
keblioje padėtyje.

Praėjusiųjų metų rugsėjo mėnesį,
aš prisijungiau į Facebook,

perskaičiau naujienų skiltį

ir ten radau nuorodą,

kuria dalinosi mano draugai.

Aš įėjau į tą puslapį ir pamačiau

jaunos Amerikiečių merginos

Michaela Cross pranešimą.

Pranešimas buvo pavadinimu

„Indija ir istorija kurios jūs niekada
nenorėtumėte išgirsti.“

Pranešime, ji atpasakojo jos pirmąją,

seksualinio priekabiavimo 
patirtį Indijoje.

Ji rašė, „Jog niekas negalėtų paruošti,

tiems vulgariems žvilgsniams,

kurie taip gašliai nužiūrinėdavo 
mano kūną,

vyrai nė nesivargino,

pakeisti veido išraiškos,
kai aš pažvelgdavau į juos.

Einant pro vaisių pardavėją ar siuvėją,

vyrų žvilgsniai buvo tokie aštrūs,

jog galėjau justi kaip jie mane
pjaustė, gabalėlį po gabalėlio“

Ji pavadino Indiją keliautojo rojumi 
ir moters pragaru.

Ji rašė, jog buvo sekama ir liečiama,

vyrai masturbavosi į ją žiūrėdami.

Tą patį vakarą, 
įrašas pasklido it virusas.

Jis buvo naujienų pranešimuose 
visame pasaulyje.

Daugelis diskutavo, įrašas sulaukė

virš milijono peržiūrų,

tūkstančius komentarų ir pasidalinimu

aš jaučiausi, lyg dar kartą matyčiau

tuos dalykus kurie nutiko man.

Žiniasklaida buvo užstrigusi
nesibaigiančiame rate,

tarp nuomonių ir nevaldomų protrūkių

ir jokios išvados.

Taigi, tą vakarą 
aš atsisėdau ir svarsčiau,

kaip aš turėčiau elgtis,

aš buvau pilna dvejonių.

Kaip rašytoja aš žvelgiau į tai,

kaip įvykių stebėtoja,

tačiau, kaip Indijos pilietė 
jaučiau gėdos ir beviltiškumo jausmą,

tačiau kaip moterų teisių gynėja,
norėjau apginti jų teises.

Bet kaip pilietė žurnalistė,

pasijutau lengvai pažeidžiama.

Tada supratau, 
jog kaip ir aš ta jauna mergina,

naudojosi internetu, tam jog

pasidalintų savo patirtimi,
kaip ir aš,

bet kažkodėl aš jaučiausi nerami.

Nes niekas nėra man sakęs,

jog esame laisvi,
tik davę sau pačiam leidimą,

galvoti ir daryti, 
tai kas yra būtina.

Kai kalbame apie įgalinimą,

dažniausiai tai skamba lyg idealas.

kalbėdami apie įgalinimą
turime omenyje

leidimą naudotis įvairiais reikmenimis,

ar tam tikra įranga ar įrankiais.

Bet mano nuomone, įgalinimas yra emocija,

tai yra jausmas.

Pirmas žingsnis į įgalinimą

yra suteikti sau pačiai leidimą,

ir moterims visame pasaulyje,

nesvarbu, kas jos yra ar iš kur jos,

tai pats sunkiausias žingsnis.

Mes bijome savo paties balso skambesio,

mes bijome leisti sau kalbėti,
tačiau tai ir yra

jėga keičiantį aplinkinį pasaulį.

Šioje situacijoje kurioje susidūriau,

su daugybe skirtingų nuomonių

ir dvejonių,
nežinojau kaip jas vertinti

nes bijojau, kokios būtų to pasekmės.

Bijojau vertinti,
nes nežinojau kas nutiktų,

jei nepalaikyčiau tos merginos pažiūrų.

Aš nežinojau kokią,

įtaką tai turėtų man,
jei prieštaraučiau kieno nors tiesai.

Bet išties viskas buvo paprasta.

Reikėjo tik priimti sprendimą:

ar išsikalbėti apie tai ką jaučiu, 
ar tyliai kentėti?

taigi po kurio laiko svarstymų
ir dvejonių,

įrašiau įrašą,
kaip atsaką į tos merginos pasakojimą,

ir pasakiau Michaela,

jog Indija yra labai daugiaspalvė šalis

ir dar bandžiau paaiškinti,

jog viskas bus gerai,

bei išreiškiau jai užuojauta dėl to,
kas nutiko.

Po kelių dienų aš buvau pakviesta,

pasikalbėti gyvai

televizijos studijoje su ta mergina,

kurios aš niekada nesutikau ir nemačiau,

tačiau jaučiausi tokia artima jai.

Nuo tada, kai reportažas buvo paviešintas,

labai daug jaunų žmonių,

diskutavo apie seksualinį priekabiavimą 
mūsų universiteto miestelyje,

bei universitete kuriame Michaela mokėsi,

jei buvo suteikta pagalba.

Universitetas netgi nusprendė,

apmokyti studentes,

kaip apsiginti,

seksualinio priekabiavimo atveju,

ir pirmą kartą aš pasijutau, 
jog nesu viena.

Jei ko ir išmokau,

per pastaruosius

keletą metų, būdama aktyvi
pilietiškumo žurnalistė,

tai jog mūsų visuomenei reikia ieškoti,

naujo būdo, kuriuo galėtume 
išreikšti savo nuomonę.

Mes nesuvokiame, jog pasisakydami

mes ne tik pasireiškiame kaip asmenys,

mes esame bendruomenės balsas,
mes kalbame

už mūsų padėtyje 
esančius žmones.

Dauguma mūsų mano, 
jog moters teisės yra apribotos,

bet dažniausiai,

tai pačios moterys
apriboja savo pačių teises.

Paskutinėje apklausoje vykusioje Indijoje,

95 procentai moterų, dirbančių 
informacinėse technologijose

aviacijoje ir paslaugų srityje,

teigė, jog nesijaučia saugios
grįždamos namo vienos,

vakare baigus darbą.

Bangalore iš kur aš kilusi,

šis skaičius siekia 85 procentus.

Kaimo vietovėse,

pastaruoju metu, 
vyksta grupiniai prievartavimai

bei užpuolimai apipilant rūgštimi,

kitos teritorijos seka jų pėdomis.

Todėl mums reikia veikti nedelsiant.

Nesupraskite manęs klaidingai,

iššūkiai su kuriais susidurs moterys,

papasakodamos savo istorijas,
bus didžiuliai,

tačiau mums reikia pradėti ieškoti,

naujų būdų kuriais

galėtume aktyviai pasireikšti,

nes šiuo metu mes pasikliaujame 
spaudos naujienomis aklai.

Šiuo metu daugiau moterų nei bet kada,

stoja už savo teisės ir nebepasitiki

Indijos vyriausybe,

visą tai yra drąsių moterų 
pasiektas rezultatas.

Šešiskart daugiau moterų,

praneša apie priekabiavimą

Vyriausybė 2013 metais išleido,

Baudžiamosios įstatymo pataisą,

kuria siekia apginti moteris 
nuo seksualinių užpuolimų.

Baigdama šią kalbą,

noriu pridurti,

jog kiekvienas iš mūsų šiame kambaryje 
turi savo paslaptis,

bet mes turime išmokti pasipasakoti.

Nugalėkime gėdos jausmą ir pasisakykime.

Galite pasisakyti čia 
ar tiesiog savo bendruomenėje,

kur tai bebūtų,

prabilkite apie tai.

Tiesa ta, jog šios problemos sprendimas,

prasideda mumyse.

Ačiū jums.

(Plojimai)