Tai buvo vasaros vidurys, gerokai po uždarymo laiko Berklio miesto centro bare, kur aš ir mano draugė Polly dirbome kartu padavėjomis. Dažniausiai pamainos pabaigoje išgerdavome – bet ne tą vakarą. „Aš laukiuosi. Dar nežinau, ką darysiu“, pasakiau Polly. Nedvejodama ji atsakė: „Aš dariausi abortą“. Iki Polly man niekada niekas nesakė, kad darėsi abortą. Aš baigiau koledžą tik prieš kelis mėnesius ir turėjau naujus santykius, kai sužinojau, kad laukiuosi. Kai galvojau apie savo pasirinkimus, atvirai, aš nežinojau, kaip nuspręsti, kokiu kriterijumi remtis. Iš kur man žinoti, kuris sprendimas teisingas? Jaudinausi, kad vėliau gailėsiuos dėl aborto. Subrendusi Pietų Kalifornijos paplūdimiuose, užaugau pačiame savo tautos abortų karų viduryje. Aš gimiau priekaboje per trečias „Roe v. Wade“ metines. Mūsų bendruomenė buvo banglentininkai krikščionys. Mums rūpėjo Dievas, tie, kuriems pasisekė mažiau, ir vandenynas. Visi buvo už gyvenimą. Kaip vaiką, mintis apie abortą mane liūdino, todėl žinojau, kad jei pastosiu, niekada to nedarysiu. Ir tada padariau. Tai buvo žingsnis į nežinomą. Bet Polly man įteikė ypatingą dovaną: žinojimą, kad nesu viena ir supratimą, kad abortas yra kažkas, apie ką galime kalbėtis. Abortai yra įprasti. Pagal Gutmacherio institutą, viena iš trijų moterų Amerikoje darysis abortą savo gyvenime. Bet pastaraisiais dešimtmečiais dialogas apie abortus Jungtinėse Valstijose paliko mažai vietos bet kam anapus pro-gyvenimo ir pro-pasirinkimo. Tai politiška ir poliarizuota. Bet kad ir kiek karštai diskutuojama apie abortą, mums vis dar neįprasta, kaip moterims ar tiesiog kaip žmonėms, kalbėtis tarpusavyje apie turėtus abortus. Yra atotrūkis. Tarp to, kas vyksta politikoje, ir to, kas nutinka tikrame gyvenime, ir tame atotrūkyje – mūšio lauko mentalitetas. „Ar tu su mumis, ar prieš mus?“ – įsišaknijusi pozicija. Tai nėra vien apie abortą. Yra daugybė problemų, apie kurias negalime kalbėti. Taigi ieškojimas būdų, kaip perkelti konfliktą į pokalbį, yra mano gyvenimo darbas. Yra du keliai pradėti. Pirmas, atidžiai klausytis. Ir antras, dalintis istorijomis. Taigi prieš 15 metų bendrai įkūriau organizaciją „Iškvėpk“, kad pradėtume klausytis žmonių, patyrusių abortą. Pirma, ką padarėme, sukūrėme pokalbių liniją, kur moterys ir vyrai galėtų skambinti ir gauti emocinę pagalbą. Neteisianti ir nepolitikuojanti, norite tikėkite ar ne, tokios paslaugos, kaip mūsų, niekada nebuvo. Mums reikėjo naujo karkaso, galinčio atlaikyti visas patirtis, kurių klausėmės savo pokalbių linijoje. Feministė, kuri gailisi savo aborto. Katalikė, dėkinga už savąjį. Asmeninės patirtys, kurios netilpo nei į vieną dėžutę. Nemanėme, kad yra teisinga prašyti moterų pasirinkti pusę. Norėjome joms parodyti, kad visas pasaulis yra jų pusėje, joms giliai išgyvenant asmeninę patirtį. Taigi sukūrėme „pro-balsą“. Be abortų, pro-balsas kovoja su pasaulinio masto problemomis, kurios čia jau daug metų, problemomis, kaip imigracija, religinė tolerancija, smurtas prieš moteris. Tai veikia ir itin asmeninėmis temomis, kurios galbūt svarbios tik tau ir tavo artimiausiai šeimai ir draugams. Jie serga mirtina liga, jų mama tik ką numirė, jie turi vaiką su spec. poreikiais ir jie negali apie tai kalbėti. Klausymasis ir pasakojimas yra pro-balso praktikos požymiai. Klausymasis ir pasakojimas. Skamba gana gerai. Galbūt atrodo lengva? Mes visi galėtume tai padaryti. Tai nėra lengva. Tai labai sunku. Pro-balsas sunkus, nes kalbame apie dalykus, dėl kurių visi kariauja, ar dalykus, apie kuriuos niekas nenori kalbėti. Norėčiau jums pasakyti, kad nusprendę tapti pro-balsu patirsite gražių persilaužimo momentų ir kupinus gėlių sodus, kur klausymasis ir pasakojimas sukuria nuostabias „aha“ akimirkas. Norėčiau jums pasakyti, kad būtų surengtas feminisčių sveikinimo vakarėlis, ar kad yra seniai prarastų seserų, draugija, pasiruošusi palaikyti užnugarį, kai jus talžys. Bet asmeninių istorijų pasakojimas gali nualinti ir padaryti pažeidžiamais, kai atrodo, kad niekam nerūpi. Ir jei iš tikrųjų klausytume vienas kito, išgirstume dalykų, kurie reikalauja, kad pakeistume savo pačių suvokimą. Nėra tinkamo laiko ir nėra tinkamos vietos pradėti sunkų pokalbį. Niekada nebus taip, kad visi bus viename puslapyje, dalinsis vienais akiniais ar žinos tą pačią istoriją. Taigi, pakalbėkime apie klausymąsi ir kaip būti geru klausytoju. Yra daugybė būdų būti geru klausytoju, ir aš jums atskleisiu tik kelis. Vienas – klausti atvirų klausimų. Galite paklausti savęs ar ko nors, ką pažįstate: „Kaip tu jautiesi?“ „Kaip tai atrodė?“ „Ko dabar tikiesi?“ Kitas būdas būti geru klausytoju yra naudoti atspindinčią kalbą. Jei kažkas kalba apie savo patirtį, vartok jų vartojamus žodžius. Jei kažkas kalba apie abortą ir sako „kūdikis“, galite sakyti „kūdikis“. Jei sako „embrionas“, sakykite „embrionas“. Jei kažkas save apibūdina kaip belytį („gender queer“), galite sakyti „belytis“. Jei kažkas atrodo kaip jis, bet sakosi esantis ji – puiku. Vadinkite tą asmenį ja. Kai atkartojame kalbą žmogaus, kuris pasakoja savo istoriją, mes perteikiame savo susidomėjimą suprasti, kas jie yra ir ką jie išgyvena. Tuo pačiu būdu, kaip tikimės, kad žmonėms įdomu mus pažinti. Niekada nepamiršiu dalyvavimo viename „Exhale“ patarėjų susitikime, klausantis savanorės pasakojimo, kaip ji sulaukdavo daug skambučių iš krikščionių moterų, kalbančių apie Dievą. Na, kai kurie savanoriai yra tikintys, bet ši tokia nebuvo. Pirmiausia, jai buvo truputį keista kalbėti skambinančiosioms apie Dievą. Taigi, ji nusprendė pasijusti patogiau. Ji atsistojo prieš veidrodį namie ir pasakė „Dievas“. „Dievas“. „Dievas“. „Dievas“. „Dievas“. „Dievas“. „Dievas“. Vėl ir vėl, ir vėl, kol žodis pasidarė paprastas ištarti. Žodžio „Dievas“ sakymas nepavertė šios savanorės krikščione, bet padėjo tapti daug geresne krikščionių moterų klausytoja. Kitas būdas būti pro-balsu yra pasakoti istorijas, ir vienintelė rizika, kai daliniesi savo istorija su kuo nors kitu, yra ta, kad turėdami tas pačias sąlygas, kaip tu, greičiausiai jie priimtų kitą sprendimą. Pavyzdžiui, jei pasakoji apie savo abortą, suprask, kad ji būtų galėjusi pasilikti kūdikį. Ji galėjo atiduoti įvaikinimui. Ji galėjo pasakyti tėvams ir savo partneriui – arba ne. Ji galėjo pajusti palengvėjimą, nors tu jauteisi liūdna ir pasimetusi. Tai yra normalu. Empatija sukuriama tuo metu, kai įsivaizduojame save kito vietoje. Tai nereiškia, kad turime visi baigti toje pačioje vietoje. Sutarimas ir vienodumas nėra tai, ko siekia pro-balsas Jis kuria kultūrą ir visuomenę, kuri brangina tai, kas daro mus ypatingais. Jis vertina tai, kas daro mus žmonėmis, mūsų trūkumus ir netobulumus. Ir toks mąstymo būdas leidžia pamatyti mūsų skirtumus su pagarba, užuot su baime. Ir jis kuria empatiją, kurios mums reikia, kad įveiktume visus savo bandymus skaudinti vienas kitą. Stigma, gėda, nusistatymas, diskriminacija, engimas. Pro-balsas yra užkrečiamas, ir kuo jis labiau praktikuojamas, tuo labiau jis plinta. Taigi, pernai aš vėl buvau nėščia. Šįkart aš itin laukiau savo sūnaus gimimo. Ir, kol laukiausi, manęs dar niekada tiek daug neklausinėjo, kaip aš jaučiuosi. (Juokas.) Kad ir kaip atsakyčiau, ar jaučiausi nuostabiai ir susijaudinusi, ar išsigandusi ir visiškai pakvaišusi, visada buvo kas nors, atsiliepiantis „patyriau tai“. Tai buvo nuostabu. Tai buvo malonus, net dramatiškas atsitraukimas nuo mano patirties, kai kalbėjau apie sumišusius savo jausmus dėl aborto. Pro-balsas yra apie tikrų žmonių tikras istorijas, darančių poveikį, kaip abortas ir daug kitų politizuotų ir stigmatizuotų problemų yra suprantamos ir diskutuojamos. Nuo lytiškumo ir psichinės sveikatos iki skurdo ir laisvės atėmimo. Toli už apibrėžimo, kaip teisingi ar klaidingi sprendimai, mūsų patirtys gali gyvuoti spektre. Pro-balsas sutelkia šį pokalbį į žmogaus patirtį ir daro pagalbą ir pagarbą prieinamą visiems. Dėkoju. (Plojimai.)