Mano svajonė yra įrengti pirmą pasaulyje požeminį parką Niujorke. Kodėl kam nors kiltų mintis įrengti požeminį parką ir kodėl Niujorke? Šie trys maži stipruoliai yra, iš kairės, mano močiutė, 5 m., jos sesuo ir brolis, 11 m. ir 9 m. Ši nuotrauka daryta prieš jiems emigruojant iš Italijos į Jungtines Valstijas, maždaug prieš šimtmetį. Kaip daug to meto imigrantų jie atvyko į žemutinį rytų Manhateną Niujorke ir pateko į beprotišką tautų katilą. Jų karta stebina tuo, kad jie ne tik kūrėsi naujus gyvenimus šioje naujoje, nepažįstamoje vietoje, bet ir statė miestą tikrąja žodžio prasme. Mane visada žavėjo tie dešimtmečiai ir ta istorija, todėl dažnai prašydavau savo močiutės papasakoti kuo daugiau istorijų apie senąjį Niujorką. Bet dažniausiai ji tik numodavo ranka, liepdavo valgyti daugiau kukulių ir makaronų, todėl labai retai sulaukdavau tų istorijų, kurias norėjau išgirsti. Mano Niujorkas buvo gerokai apstatytas. Nuo mažens visada žinojau, kad noriu ką nors pakeisti ir kaip nors padaryti pasaulį gražesnį, įdomesnį ir teisingesnį. Tik nežinojau kaip. Pirma norėjau dirbti užsienyje, todėl pradėjau dirbti su UNICEF Kenijoje. Tačiau buvo keista geriau išmanyti vietinę Kenijos politiką nei savo gimtojo miesto politiką. Pradėjau dirbti Niujorke, tačiau labai greitai nusivyliau vyriausybės biurokratijos lėtumu. Netgi pradėjau dirbti „Google“, kur labai greitai perėmiau jų filosofiją ir beveik iš visos širdies įtikėjau, kad technologijos gali išpręsti visas socialines problemas. Tačiau man vis dar neatrodė, kad tobulinu pasaulį. 2009 m. mano draugas, o šiuo metu verslo partneris James Ramsey nurodė man tikrai įspūdingą vietą, kuri atrodė taip. Tai buvęs tramvajų terminalas, stotis keleiviams, keliaujantiems per Williamsburgo tiltą iš Bruklino į Manhataną, atidaryta tarp 1908 ir 1948 m., kaip tik tuo metu, kai mano seneliai gyveno būtent šioje vietoje. Taip pat sužinojome, kad ši vieta buvo visiškai apleista 1948 m. Sužavėti šio atradimo maldavome valdžios institucijas įleisti mus į šią teritoriją, galiausiai gavome leidimą ir pamatėme štai ką. Ši nuotrauka neparodo visos esmės. Gana sunku įsivaizduoti tą stebuklingą jausmą, kuris apima patekus į šią vietą. Tai futbolo aikštės dydžio nenaudojamas plotas tiesiai po sausakimša miesto teritorija, jautiesi beveik kaip Indiana Jones archeologiniuose kasinėjimuose, yra išlikusios visos smulkmenos. Jausmas tikrai nepaprastas. Ši vieta yra pačioje žemutinio Manhatano širdyje, iki šiol tai vienas labiausiai perpildytų miesto rajonų. Niujorke yra 2/3 žaliojo ploto gyventojui, lyginant su kitais didmiesčiais, o šiame rajone yra 1/10 žaliojo ploto. Taigi iš karto pradėjome galvoti, kaip galėtume pakeisti šią vietą, kad ją galėtų naudoti žmonės, bet taip pat kad tai būtų žalioji erdvė. Trumpai tariant mūsų planas yra nukreipti dienos šviesą po žeme naudojant paprastą sistemą, kuri surenka saulės šviesą virš gatvės nukreipia ją po šaligatviais ir leidžia augalams ir medžiams augti naudojant gilyn nukreiptą šviesą. Taip vietą, kuri šiandien atrodo taip, būtų galima pakeisti į tai, kas atrodo taip. 2011 m. pirmą kartą paviešinome dalį šių vaizdų ir mus pralinksmino, kad daug žmonių sakė: „Ši vieta kažkuo primena High Line metro.“ Ir taip galų gale atsirado ir prilipo mūsų pavadinimas „Lowline“, taigi taip gimė „Lowline“. Taip pat paaiškėjo, kad žmonės nori sužinoti daugiau, kaip technologija atrodys ir kokie bus pojūčiai, ir kad kilo daug didesnis susidomėjimas, nei kada nors galėjome įsivaizduoti. Kaip tikras beprotis nusprendžiau mesti darbą ir susitelkti tik ties šiuo projektu. Čia mes su savo komanda rengiame technologijos demonstraciją sandėlyje. Čia apatinė saulės gaubto dalis, kurį pastatėme parodyti, kaip veiks technologija. Centre matote šešis saulės kolektorius. Čia visa ekspozicija, surinkta sandėlyje. Viršuje matote saulės gaubtą, į vidų sklinda šviesa, o apačioje žaliuoja gyvybinga erdvė. Vos per kelias savaites dešimtys tūkstančių žmonių atvyko pasižiūrėti mūsų ekspozicijos, nuo tada mūsų rėmėjų skaičius išaugo ir vietos lygiu, ir tarp dizaino entuziastų visame pasaulyje. Štai rajono vaizdas tiesiai virš „Line“ teritorijos ir vaizdas, kaip jis atrodys po rekonstrukcijos, kuri bus vykdoma per ateinančius 10 metų. Ar matote, koks perpildytas atrodo rajonas ir kaip jame trūksta žaliųjų plotų? Mes siūlome idėją, kuri leis pridėti vieną futbolo aikštės dydžio žaliąjį plotą po šiuo rajonu, tačiau dar svarbiau – leis susiteklti į bendruomenės poreikius sparčiai kintančioje teritorijoje. Šiuo metu labai atidžiai tiriame, ką galima padaryti Niujorke siekiant integruotai transformuoti visą ekosistemą. Štai taip įsivaizduojame, kaip kviestume žmones į šią vietą. Čia matote išskirtinį įėjimą, kuriame tikrąja žodžio prasme nuluptume gatvę, atskleistume istorinius miesto sluoksnius ir kviestume žmones į šią šiltą požeminę erdvę. Vidury žiemos, kai lauke stingdantis šaltis, tikrai nesinori būti lauke arba atvirame parke. „Lowline“ veiktų visais metų laikais ir leistų miestui atsikvėpti. Man patinka galvoti, kad „Lowline“ uždaro mano šeimos istorijos ratą. Jei mano seneliai ir tėvai visą dėmesį skyrė miestui plėsti, mano karta siekia atsiimti tas vietas, kurias jau turime, iš naujo atrasti savo bendrą istoriją, ir pergalvoti, ką reikia daryti, kad mūsų bendruomenės taptų įdomesnės, gražesnės ir teisingesnės. Ačiū. (Plojimai.)