Kai 2001 metais buvo išleista

mano pirmoji vaikiška knyga,

aš grįžau į savo senąją pradinę mokyklą

papasakoti mokiniams ką reiškia būti

rašytoju ir iliustratoriumi.

Kol ruošiau savo projektorių

valgykloje,

pažvelgiau į kitą valgyklos galą

ir ten buvo ji –

mano senoji mokyklos virėja.

Ji vis dar dirbo mokykloje

ir kruopščiai ruošė dienos pietus.

Aš priėjau pasisveikinti,

tariau „Labas, Džene! Kaip laikotės?“

Ji į mane pažvelgė, ir supratau,

kad ji mane pažino,

bet negalėjo įvardyti kas esu. 
Ji pažvelgė į mane ir tarė,

„Stevenas Krosoczka?“

Nustebau – ji žinojo, kad esu Krosoczka,

bet Stevenas yra mano dėdė, 
20 metų už mane vyresnis,

ir ji buvo mokyklos virėja 
kai jis buvo vaikas.

Ji pradėjo man pasakoti apie savo anūkus,

ir tai mane šokiravo.

Mano mokyklos virėja turi anūkų,

taigi – ir vaikų,

taigi – po darbo ji eina namo?

Aš maniau ji gyveno valgykloje

su šaukštais.

Aš niekada apie tai nesusimąsčiau.

Tas susitikimas pažadino mano vaizduotę

ir aš sukūriau komiksų rinkinį „Mokyklos virėja“.

Tai komiksų rinkinys apie mokyklos virėją,

kuri žuvų pirštelių
„nunčiakų“ pagalba

nukauna blogus kiborgus,

autobuso pabaisą ir mutantus matematletus,

ir kiekvienos knygos pabaigoje

jos savo plaukų tinkleliais pagauna blogiukus

ir sušunka, „Teisingumas – patiektas!“

(Juokas) (Plojimai)

Buvo nuostabu, nes vaikai labai noriai

skaitė mano knygas,

ir jie man siuntė nuostabiausius laiškus

ir atvirukus bei piešinius.

O lankydamas mokyklas pastebėjau, kad

valgyklos darbuotojai įsitraukė į programą

labai prasmingais būdais.

Ir visoje Amerikoje

mokyklų virėjos man sakė vieną dalyką,

„Ačiū, kad iš mūsų padarei superherojų.“

Nes mokyklos virėja nebuvo

vertinama populiariojoje kultūroje.

Bet reikšmingiausia tai buvo Dženei.

Kai pasirodė pirmosios knygos,

pakviečiau ją į knygos leidimo vakarėlį,

ir priešais visus susirinkusius,

visus tuos, kuriuos ji maitino,

aš įteikiau jai paveikslą 
ir kelias knygas.

Praėjus dviems metams po šios nuotraukos,

Dženė mirė.

Aš dalyvavau laidotuvėse,

ir niekas manęs negalėjo paruošti tam, 
ką aš ten pamačiau.

Šalia jos karsto buvo šis paveikslas,

ir jos vyras sakė, kad jai 
labai daug reiškė tai,

kad aš įvertinau jos sunkų darbą,

kad suteikiau prasmę tam, ką ji darė.

Tai įkvėpė mane sukurti dieną,

kada galėtume atkurti šį jausmą

visų šalies mokyklų valgyklose:

Mokyklos valgyklos herojų dieną – 
dieną, kai vaikai

daro kūrybinius projektus 
valgyklos darbuotojams.

Radau partnerį –
Mokyklos mitybos asociaciją,

ir, nepatikėsit – 
daugiau nei 30 milijonų vaikų

kiekvieną dieną dalyvavo 
valgyklų programose.

Tai yra daugiau nei 
penki milijardai pietų,

pagamintų kiekvienais mokslo metais.

Herojų istorijos yra daug daugiau nei

keli papildomi vištienos galabėliai

mokinių lėkštėse.

Ponia Brenda iš Kalifornijos

atidžiai sergi kiekvieną eilėje stovintį mokinį

ir jeigu pastebi, kad kažkas ne taip –

praneša mokytojui.

Kentakyje mokyklos virėjos pastebėjo,

kad 67%-ams mokinių

mokyklos pietūs – 
vienintelis dienos maistas,

ir kad vasarą jie maisto visai neturi,

taigi jie pakeitė mokyklos autobusą

į mobilų maisto tiekimo tašką, ir

vasarą važinėjo po rajoną

maitindami 500 mokinių per dieną.

O vaikai darė nuostabiausius projektus.

Aš žinojau, kad taip bus.

Vaikai iš spalvoto kartono

pagamino mėsainių atvirutes.

Jie nufotografavo virėjų galvas,

užklijavo jas ant komikso virėjos,

pritvritino ant pieno pakuočių

ir papuošė gėlėmis.

Jie sukūrė savo pačių komiksus,

kur šalia komikso virėjos

atsirado jų pačių mokyklos virėjos.

Jie pagamino popierines padėkos picas,

kur kiekvienas vaikas pasirašė ant

kartoninių picos ingredientų.

Aš buvau labai sujaudintas

mokyklos virėjų reakcijos,

viena moteris man pasakė,

„Iki šiol aš jaučiausi lyg būčiau

šios mokyklos „pasaulio krašte“.

Nemaniau, kad mus čia kas nors pastebi.“

Kita moteris man sakė,

„Dabar jau žinau,

kad darau svarbų darbą.“

Ir žinoma – tai, ką ji daro, yra svarbu.

Visų jų darbas yra svarbus.

Jie maitina mūsų vaikus kiekvieną dieną,

o kad vaikas galėtų mokytis,

jo pilvukas turi butų sotus,

o šios moterys ir vyrai

dirba fronto linijose, kad sukurtų

išsilavinusią visuomenę.

Taigi, tikiuosi, kad

nelauksite „Mokyklos valgyklos 
herojų dienos“,

kad padėkotumėte valgyklos darbuotojams,

ir tikiuosi atsimenate,

koks galingas gali būti žodis „ačiū“.

„Ačiū“ gali pakeisti gyvenimą.

Jis keičia gyvenimo žmogaus, 
kuriam dėkojama,

ir keičia gyvenimą žmogaus,

kuris tą padėką išsako.

Ačiū.

(Plojimai)