Kai 2001 metais buvo išleista
mano pirmoji vaikiška knyga,
aš grįžau į savo senąją pradinę mokyklą
papasakoti mokiniams ką reiškia būti
rašytoju ir iliustratoriumi.
Kol ruošiau savo projektorių
valgykloje,
pažvelgiau į kitą valgyklos galą
ir ten buvo ji –
mano senoji mokyklos virėja.
Ji vis dar dirbo mokykloje
ir kruopščiai ruošė dienos pietus.
Aš priėjau pasisveikinti,
tariau „Labas, Džene! Kaip laikotės?“
Ji į mane pažvelgė, ir supratau,
kad ji mane pažino,
bet negalėjo įvardyti kas esu.
Ji pažvelgė į mane ir tarė,
„Stevenas Krosoczka?“
Nustebau – ji žinojo, kad esu Krosoczka,
bet Stevenas yra mano dėdė,
20 metų už mane vyresnis,
ir ji buvo mokyklos virėja
kai jis buvo vaikas.
Ji pradėjo man pasakoti apie savo anūkus,
ir tai mane šokiravo.
Mano mokyklos virėja turi anūkų,
taigi – ir vaikų,
taigi – po darbo ji eina namo?
Aš maniau ji gyveno valgykloje
su šaukštais.
Aš niekada apie tai nesusimąsčiau.
Tas susitikimas pažadino mano vaizduotę
ir aš sukūriau komiksų rinkinį „Mokyklos virėja“.
Tai komiksų rinkinys apie mokyklos virėją,
kuri žuvų pirštelių
„nunčiakų“ pagalba
nukauna blogus kiborgus,
autobuso pabaisą ir mutantus matematletus,
ir kiekvienos knygos pabaigoje
jos savo plaukų tinkleliais pagauna blogiukus
ir sušunka, „Teisingumas – patiektas!“
(Juokas) (Plojimai)
Buvo nuostabu, nes vaikai labai noriai
skaitė mano knygas,
ir jie man siuntė nuostabiausius laiškus
ir atvirukus bei piešinius.
O lankydamas mokyklas pastebėjau, kad
valgyklos darbuotojai įsitraukė į programą
labai prasmingais būdais.
Ir visoje Amerikoje
mokyklų virėjos man sakė vieną dalyką,
„Ačiū, kad iš mūsų padarei superherojų.“
Nes mokyklos virėja nebuvo
vertinama populiariojoje kultūroje.
Bet reikšmingiausia tai buvo Dženei.
Kai pasirodė pirmosios knygos,
pakviečiau ją į knygos leidimo vakarėlį,
ir priešais visus susirinkusius,
visus tuos, kuriuos ji maitino,
aš įteikiau jai paveikslą
ir kelias knygas.
Praėjus dviems metams po šios nuotraukos,
Dženė mirė.
Aš dalyvavau laidotuvėse,
ir niekas manęs negalėjo paruošti tam,
ką aš ten pamačiau.
Šalia jos karsto buvo šis paveikslas,
ir jos vyras sakė, kad jai
labai daug reiškė tai,
kad aš įvertinau jos sunkų darbą,
kad suteikiau prasmę tam, ką ji darė.
Tai įkvėpė mane sukurti dieną,
kada galėtume atkurti šį jausmą
visų šalies mokyklų valgyklose:
Mokyklos valgyklos herojų dieną –
dieną, kai vaikai
daro kūrybinius projektus
valgyklos darbuotojams.
Radau partnerį –
Mokyklos mitybos asociaciją,
ir, nepatikėsit –
daugiau nei 30 milijonų vaikų
kiekvieną dieną dalyvavo
valgyklų programose.
Tai yra daugiau nei
penki milijardai pietų,
pagamintų kiekvienais mokslo metais.
Herojų istorijos yra daug daugiau nei
keli papildomi vištienos galabėliai
mokinių lėkštėse.
Ponia Brenda iš Kalifornijos
atidžiai sergi kiekvieną eilėje stovintį mokinį
ir jeigu pastebi, kad kažkas ne taip –
praneša mokytojui.
Kentakyje mokyklos virėjos pastebėjo,
kad 67%-ams mokinių
mokyklos pietūs –
vienintelis dienos maistas,
ir kad vasarą jie maisto visai neturi,
taigi jie pakeitė mokyklos autobusą
į mobilų maisto tiekimo tašką, ir
vasarą važinėjo po rajoną
maitindami 500 mokinių per dieną.
O vaikai darė nuostabiausius projektus.
Aš žinojau, kad taip bus.
Vaikai iš spalvoto kartono
pagamino mėsainių atvirutes.
Jie nufotografavo virėjų galvas,
užklijavo jas ant komikso virėjos,
pritvritino ant pieno pakuočių
ir papuošė gėlėmis.
Jie sukūrė savo pačių komiksus,
kur šalia komikso virėjos
atsirado jų pačių mokyklos virėjos.
Jie pagamino popierines padėkos picas,
kur kiekvienas vaikas pasirašė ant
kartoninių picos ingredientų.
Aš buvau labai sujaudintas
mokyklos virėjų reakcijos,
viena moteris man pasakė,
„Iki šiol aš jaučiausi lyg būčiau
šios mokyklos „pasaulio krašte“.
Nemaniau, kad mus čia kas nors pastebi.“
Kita moteris man sakė,
„Dabar jau žinau,
kad darau svarbų darbą.“
Ir žinoma – tai, ką ji daro, yra svarbu.
Visų jų darbas yra svarbus.
Jie maitina mūsų vaikus kiekvieną dieną,
o kad vaikas galėtų mokytis,
jo pilvukas turi butų sotus,
o šios moterys ir vyrai
dirba fronto linijose, kad sukurtų
išsilavinusią visuomenę.
Taigi, tikiuosi, kad
nelauksite „Mokyklos valgyklos
herojų dienos“,
kad padėkotumėte valgyklos darbuotojams,
ir tikiuosi atsimenate,
koks galingas gali būti žodis „ačiū“.
„Ačiū“ gali pakeisti gyvenimą.
Jis keičia gyvenimo žmogaus,
kuriam dėkojama,
ir keičia gyvenimą žmogaus,
kuris tą padėką išsako.
Ačiū.
(Plojimai)