Aš jums užduosiu tris klausimus

su atsakymų variantais.

Atsakykite naudodamiesi šiuo prietaisu.

Pirmasis klausimas: kaip žmonių skaičius,

kasmet žūvančių

dėl stichinių nelaimių –

kaip jis kito praeitame amžiuje?

Ar daugiau nei padvigubėjo,

išliko maždaug toks pats visame pasaulyje,

ar sumažėjo daugiau nei dukart?

Pasirinkite atsakymą A, B arba C.

Matau daug atsakymų. Jūs atsakinėjate daug
greičiau nei studentai universituose.

Jie tokie lėti. Jie
vis galvoja, galvoja...

Labai, labai gerai.

Ir pereiname prie kito klausimo.

Kaip ilgai 30 metų moterys visame

pasaulyje lankė mokyklą?

Septynerius, penkerius ar trejus metus?

A, B ar C? Pasirinkite atsakymą.

Ir pereiname prie kito klausimo.

Kaip per paskutinius 20 metų pakito

žmonių, gyvenančių

nepaprastai skurdžiai, procentas?

Nepaprastas skurdas – kai
nepakanka maisto dienai.

Ar jis beveik padvigubėjo,

išliko daugiau mažiau toks pat,

ar sumažėjo perpus?

A, B ar C?

Dabar – atsakymai.

Matote viso pasaulio

mirtis dėl stichinių nelaimių.

Kaip matote šioje diagramoje,

duomenys nuo 1 900 iki 2 000 metų.

XXa. pradžioje maždaug 
pusė milijono žmonių

kasmet žūdavo per stichines nelaimes:

potvynius, žemės drebėjimus,
ugnikalnių išsiveržimus, sausras ir t.t.

Kaip tai pasikeitė?

„Gapminder" to paklausė
Švedijos gyventojų.

Štai kaip jie atsakė.

Švedijos gyventojai atsakė štai kaip:

pusė manė, kad jis padvigubėjo,

38 procentai –
kad išliko maždaug toks pat,

12 – kad sumažėjo perpus.

Tai geriausi stichinių nelaimių tyrėjų
turimi duomenys.

Skaičius tai didėja, tai mažėja,

pasiekia Antrąjį pasaulinį karą,
o po jo ima mažėti, ir vis mažėja;

o dabar yra daugiau nei
dvigubai mažesnis

nei amžiaus pradžioje.

Bėgant laikui pasaulyje vis geriau

išmokta apsaugoti

žmones nuo stichinių nelaimių.

Tik 12 procentų švedų tai žino,

taigi nuėjau į zoologijos sodą ir
paklausiau šimpanzių.

(Juokas) (Plojimai)

Šimpanzės nežiūri vakaro žinių,

taigi jos

renkasi atsitiktinai. Tad švedų atsakymai
prastesni už atsitiktinius.

Na, o kaip pasisekė jums?

Tai – jūsų atsakymai.

Jus pralenkė šimpanzės.

(Juokas)

Bet buvote arti.

Atsakėte triskart geriau nei švedai,

bet to negana.

Neturėtumėte savęs lyginti su švedais.

Turėtumėt turėti didesnių ambicijų.

Pažvelkime į kitą atsakymą:
moterys mokykloje. Čia matote,

kad vyrai mokyklą lankė aštuonerius metus.

Kaip ilgai ją lankė moterys?

Taigi, mes to paklausėme švedų,

ir tai jau gera užuomina, ar ne?

Teisingas atsakymas turbūt tas,

kurį pasirinko mažiausiai švedų, ar ne?

(Juokas)

Pažiūrėkime, pažiūrėkime. Štai.

Taip taip taip, moterys beveik pasivijo.

Tai - amerikiečių atsakymai.

O čia - jūsų. Prašau.

O...

Na, sveikinu, atsakėte
dukart geriau už švedus.

Bet jums nereikia manęs -

Taigi kodėl taip yra?

Aš manau, jog visi žino,
kad egzistuoja šalys

ir regionai,

kuriuose mergaitės
patiria didelių sunkumų.

Joms neleidžiama eiti į mokyklą,

ir tai pasišlykštėtina.

Tačiau didžiojoje pasaulio dalyje,

kur gyvena daugiausia žmonių,

daugumoje šalių mergaitės mokyklą lanko

daugmaž tiek pat laiko, kiek ir berniukai.

Tai nereiškia, kad pasiekta lyčių lygybė:

toli gražu ne.

Jos vis dar patiria
siaubingus apribojimus,

bet tokia yra mokyklos lankymo situacija.

Mes ignoruojame daugumą.

Kai jūs atsakote, jūs atsakote
galvodami apie blogiausias vietas

ir jūs teisūs, tačiau jūs
ignoruojate daugumą.

O kaip dėl skurdo?

Taigi, akivaizdu, kad skurdas

sumažėjo beveik perpus,

tačiau kai paklausėme amerikiečių,

tik 5 procentai iš jų atsakė teisingai.

O jūs?

O, jūs beveik pasivijote šimpanzes.

(Juokas) (Plojimai)

Trūko tiek nedaug, vos
kelių teisingų atsakymų!

Suprantate, greičiausiai dėl to
kalti išankstiniai įsitikinimai.

Daug turtingų šalių gyventojų mano,

kad mes niekada nenugalėsime skurdo.

Žinoma, kad jie taip galvoja,

nes jie nė nežino, kas įvyko pasaulyje.

Mąstant apie ateitį pirmiausia reikia

žinoti apie tai, kas vyksta dabar.

Šie klausimai buvo vieni pirmųjų

bandomojoje Gapminder Fondo,

kuriam mes vadovaujame,
„Neišmanymo projekto“ fazėje.

Šį projektą praeitais metais pradėjo

mano viršininkas ir sūnus,
Ola Rosling. (Juokas)

Jis – bendrasteigėjas ir vadovas,

ir jis norėjo,

kad mes dirbtume sistemingiau

kovodami su pribloškiančiu neišmanymu.

Taigi jau bandomieji tyrimai
atskleidžia, jog

daug žmonių atsako prasčiau
nei atsakytų pasirinkdami atsitiktinai,

tad turime galvoti
apie išankstines idėjas,

o vienas pagrindinių 
išankstinių nusistatymų yra

apie pajamų pasiskirstymą pasaulyje.

Pažvelkite. Štai kaip
tai atrodė 1975 metais.

Tai - skaičius žmonių,
turinčių kiekvienas pajamas:

nuo vieno dolerio per dieną -

(Plojimai)

Matote, štai čia buvo kupra

ties vienu doleriu per dieną,

ir viena kupra čia,

maždaug tarp 10 ir 100 dolerių.

Pasaulį sudarė dvi grupės.

Tai buvo pasaulis–kupranugaris,
lyg kupranugaris su dviem kupromis:

turtuolių ir skurdžių, o turinčių

vidutines pajamas buvo mažiau.

Tačiau pažiūrėkite, kaip tai pasikeitė:

kai judu į priekį, pasikeitė tai,

kad augo pasaulio populiacija ir

kupros ėmė jungtis.

Apatinė kupra susiliejo su viršutiniąja.

Kupranugaris miršta ir mes 
turime pasaulį–kupranugarį,

kuriame yra tik viena kupra.

Skurde gyvenančių žmonių dalis sumažėjo.

Vis dėlto baisu,

kad tiek daug žmonių vis dar
gyvena baisiame skurde.

Mes vis dar turime šią grupę,
beveik milijardą,

tačiau dabar tai gali būti sustabdyta.

Iššūkis, su kuriuo dabar susiduriame –

ištrūkti iš to, suprasti,
kokia yra pasaulio dauguma,

ir tai labai aiškiai
matyti šiame klausime.

Mes paklausėme, kiek procentų pasaulio

vienerių metų amžiaus vaikų yra

paskiepyti nuo tokių ligų
kaip tymai ir kitų, nuo kurių

skiepus turime jau daug metų:

20, 50 ar 80 procentų?

Štai kaip atsakė amerikiečiai ir švedai.

Pažvelkite

į švedų rezultatus. Žinote,
kuris atsakymas teisingas.

(Juokas)

Kas, po galais, yra visuotinės sveikatos
profesorius toje šalyje?

Na, tai aš. Tai aš.

(Juokas)

Tai labai sudėtinga. Tai labai sudėtinga.

(Plojimai)

Vis dėlto Ola siūlymas išmatuoti tai,

ką mes žinome, pateko
į laikraščių antraštes,

o CNN šiuos rezultatus
publikavo savo tinklalapyje

kartu su klausimais, į kuriuos atsakė

milijonai žmonių, ir straipsnis
sulaukė apie 2 000 komentarų,

tai – vienas iš komentarų:

"Galiu lažintis, kad nei vienas
žurnalistas neišlaikė šito testo."

Taigi Ola man pasakė:
„Imk šiuos prietaisus.

Tave kviečia į žurnalistų konferencijas.

Imk šiuos prietaisus
ir išmatuok, ką jie žino.“

Taigi, ponios ir ponai,

pirmąkart jūsų dėmesiui –

neoficialūs rezultatai iš JAV
žurnalistų konferencijos.

Taip pat - Europos Sąjungos
žurnalistų rezultatai.

(Juokas)

Matot, problema – ne tai, kad žmonės

neskaito laikraščių ar 
nežiūri televizijos.

Problema ta, 
kad patys žurnalistai nieko nežino.

Kaip mums tai išspręsti, Ola?

Ar turi kokių idėjų?

(Plojimai)

Ola Rosling: Taip,
turiu pasiūlymą, bet pirma

apgailestauju, kad jus pralenkė šimpanzės.

Laimei, galėsiu jus paguosti

parodydamas, kodėl tai ne jūsų kaltė.

Tada suteiksiu jums porą patarimų,

padėsiančių nugalėti šimpanzes ateityje.

Iš esmės tai ir padarysiu.

Bet pirma pamėginkime suprasti,
kodėl mes tokie neišmanėliai.

Ir viskas prasideda šioje vietoje.

Tai Hiudiksvalis,
miestas Švedijos šiaurėje,

Tai apylinkė, kurioje aš užaugau.

Ši apylinkė turi didelę problemą.

Tiesą sakant, tą pačią problemą

taip pat turi visos apylinkės,

kuriose užaugote jūs.

Ji nebuvo reprezentatyvi. Sutinkate?

Dėl jos aš susidariau
labai šališką nuomonę

apie tai, kaip atrodo
gyvenimas šioje planetoje.

Tai – pirmoji neišmanymo
problemos dalis.

Mes visi esame šališki.

Mūsų patirtys skiriasi
nuo kitų bendruomenių

ir kitų žmonių patirčių.

O be to, mes pradedame lankyti mokyklą,

ir taip atsiranda dar viena problema.

Man patinka mokyklos,

tačiau mokytojai paprastai moko
pasenusių dalykų,

kadangi jie patys mokėsi seniau,

ir tokį pasaulį dabar jie
apibūdina savo mokiniams

be jokių blogų ketinimų.

Ir, žinoma, knygos,
kurios yra išleidžiamos,

yra pasenusios besikeičiančiame pasaulyje.

Ir nėra būdų užtikrinti

mokymo priemonių šiuolaikiškumą.

Todėl į tai sutelktas mūsų dėmesys.

Taigi, turime pasenusius faktus

bei asmeninius šališkumus.

Prie problemos prisideda ir žinios.

Puikus žurnalistas žino, 
kaip pasirinkti istoriją,

kuri pateks į laikraščių antraštes,

ir kurią žmonės skaitys,
kadangi ji sensacinga.

Neįprasti įvykiai juk įdomesni, ar ne?

Ir jie išpučiami,

ypač dalykai, kurių bijome.

Istorija apie ryklį, užpuolusį švedą,

ilgai išliks Švedijos
laikraščių antraštėse.

Taigi tikrai sunku išvengti šių trijų

neobjektyvių informacijos šaltinių.

Jie tarsi bombarduoja mūsų sąmonę

pripildydami ją daugybe keistų idėjų.

O prie viso to prisideda tai,

kas mus daro žmonėmis: mūsų intuicija.

Ji mums buvo naudinga evoliucijos metu,

padėjo mums apibendrinti

ir labai, labai greitai padaryti išvadas.

Ji padėjo mums išpūsti tai, ko bijome;

ieškoti priežastingumo ten, kur jo nėra;

ir gauti pasitikėjimo iliuziją tikint,

kad esame geriausi vairuotojai,

geresni už vidutinį.

Visi atsakė:

„Taip, aš vairuoju geriau“.

Puiku, tai buvo naudinga evoliucijos metu,

tačiau kalbant apie pasaulėvaizdį, tai -

priežastis, kodėl jis apverstas
aukštyn kojomis.

Neva stiprėjančios tendencijos
iš tiesų silpnėja,

ir atvirkščiai.

Šiuo atveju šimpanzės mūsų
intuiciją panaudoja prieš mus

ir ji tampa mūsų silpnąja,
o ne stipriąja vieta.

Juk tai turėjo būti mūsų stiprybė, ar ne?

Tad kaip mums išspręsti šias problemas?

Pirmiausia turime jas įvertinti,

o tada – pašalinti.

Taigi tiksliai jį įvertindami
galime suprasti,

kaip veikia neišmanymas.

Pernai pradėjome bandomąjį tyrimą

ir dabar esame tikri, kad susidursime

su didžiuliu neišmanymu visame pasaulyje,

ir mes siekiame

išmatuoti jį pagal globalaus vystymosi

sritis arba aspektus, tokius kaip

klimatas, nykstančios 
rūšys, žmogaus teisės,

lyčių lygybė, energija, finansai.

Visos šios sritys turi savo faktus,

ir egzistuoja organizacijos,

mėginančios didinti šių faktų žinomumą.

Taigi aš susisiekiau su keliomis iš jų,

pavyzdžiui WWF, Amnesty International,
UNICEF,

ir paklausiau jų: kokie yra
jūsų mėgstamiausi faktai,

kurių, jūsų manymu, žmonės nežino?

Taigi surinkau tuos faktus.

Įsivaizduokite ilgą sąrašą
su, tarkime, 250 faktų.

Tada apklausiame žmones ir pamatome,

į kuriuos klausimus
jie atsako blogiausiai.

Taip gavome trumpesnį sąrašą
su siaubingais rezultatais

kaip kad keli Hanso pavyzdžiai,

ir mums visai nesunku rasti tokių

siaubingų rezultatų.

Taigi turime šį sąrašą.
Ką mes ketiname su juo daryti?

Mes jį paverčiame žinių sertifikatu,

globalių žinių sertifikatu,

kurį gali naudoti didelės organizacijos,

mokyklos, universitetai ar
naujienų agentūros

tam, kad paliudytų, jog jie nusimano
apie tai, kas dedasi pasaulyje,

iš esmės taip pasakydami,
jog jie nesamdo žmonių,

kurie į klausimus atsako kaip šimpanzės.

Žinoma, ir neturėtumėte.

Taigi galbūt po 10 metų,

jeigu šis projektas pavyks,

jūs dalyvausite interviu

ir turėsite užpildyti kažkokį
keistą globalių žinių testą.

Taigi dabar grįžkime
prie praktinių gudrybių.

Kaip jūs galite pasirodyti sėkmingai?

Žinoma, yra vienas būdas:

atsisėsti ir vėlai vakare

mokytis visus faktus mintinai

skaitant visas tas ataskaitas.

Taip niekada nebus.

Netgi Hansas nemano,
kad tai kada nors įvyks.

Žmonės neturi tiek laiko.

Žmonėms patinka eiti
trumpiausiu keliu, ir štai jis.

Mums reikia savo intuiciją
vėl paversti stiprybe.

Turime sugebėti apibendrinti.

Tad dabar jums parodysiu kelis triukus,

kurių pagalba klaidingos pažiūros

paverčiamos praktinėmis taisyklėmis.

Pradėkime nuo pirmos klaidingos nuostatos.

Ji labai plačiai paplitusi.

Viskas blogėja.

Jūs tai girdėjote.
Jūs ir patys taip galvojote.

Kitas būdas yra galvoti,
kad daugelis dalykų gerėja.

Taigi jums reikia atsakyti į klausimą,

bet nesate užtikrintas. Rinkitės,
kad situacija pagerės.

Gerai? Nesirinkite blogesnio varianto.

Tai padės jums geriau atsakyti
į mūsų testo klausimus.

(Plojimai)

Tai buvo pirmoji.

Yra turtingieji ir skurstantys,

ir praraja tarp jų auga.

Egzistuoja milžiniška nelygybė.

Taip, pasaulis netolygus, bet

pažvelgus į duomenis aišku,
kad yra viena kupra.

Gerai? Jeigu nesate garantuoti,

rinkitės „dauguma žmonių yra viduryje“.

Tai padės jums teisingai atsakyti.

Kita išankstinė nuomonė yra,

jog išsivysčiusios šalys ir žmonės
turi būti labai, labai turtingi,

kad būtų užtikrintas
socialinis vystymasis,

kaip kad mergaitės mokyklose; ir kad jie
turi būti pasiruošę stichinėms nelaimėms.

Ne, ne, ne. Tai netiesa.

Pažvelkite: ta didelė kupra viduryje jau

turi mergaites mokyklose.

Tad jei nesate užtikrinti,

rinkitės „dauguma tai jau turi“,

pvz. elektrą, mergaites,
lankančias mokyklą, ir panašiai.

Tai tik praktinės taisyklės,

taigi, suprantama, jos netinka viskam.

Bet taip jūs galite apibendrinti.

Pažvelkime į paskutinę.

Jeigu kažkas... Taip, šita gera.

Rykliai yra pavojingi, ar ne? Ne.

Na, taip. Bet jie nėra tokie svarbūs

globalios statistikos atžvilgiu.
Štai ką noriu pasakyti.

Aš, tiesą sakant, labai bijau ryklių.

Taigi kai tik pamatysiu klausimą
apie dalykus, kurių bijau,

tai gali būti žemės drebėjimai,
kitos religijos,

galbūt teroristai ar rykliai – bet kas,

kas man kelia baimę –

žinau, kad būsiu linkęs
išpūsti tą problemą.

Tai – praktinė taisyklė. Žinoma,

yra pavojingų dalykų,
kurie taip pat svarbūs.

Rykliai nužudo labai, labai nedaug žmonių.
Štai kaip reiktų galvoti.

Naudodamiesi šiomis keturiomis taisyklėmis

turbūt galėtumėte
atsakyti geriau nei šimpanzės,

nes šimpanzės to padaryti negali.

Jos negali apibendrinti tokių taisyklių.

Ir tikėkimės, kad mes galime pakeisti
jūsų pasaulėvaizdį

ir nugalėti šimpanzes. Gerai?

(Plojimai)

Tai – sisteminis būdas.

O dabar klausimas: ar tai svarbu?

Taip, svarbu suprasti skurdą,

ekstremalų skurdą, ir kaip su juo kovoti,

bei kaip mergaites grąžinti į mokyklą.

Kai mes suvokiame, kad
tai išties pavyksta, galime tai suprasti.

Bet ar tai svarbu visiems kitiems,

kuriems labiau rūpi
šio pasaulio turtingieji?

Sakyčiau kad taip, nepaprastai svarbu,

dėl tos pačios priežasties.

Jeigu jūsų pasaulėvaizdis
paremtas šiandienos faktais,

turite šansą numatyti,

kas laukia ateityje.

Grįžkime prie tų dviejų kuprų
1975 metais.

Tai metai, kada aš gimiau,

ir aš pasirinkau Vakarus.

Čia dabartinės ES šalys
ir Šiaurės Amerika.

Dabar palyginkime Vakarus
ir likusį pasaulį

pagal turtingų gyventojų skaičių.

Tai - žmonės, kurie gali sau leisti

per atostogas lėktuvu skristi į užsienį.

1975-aisiais tik 30 procentų iš jų gyveno

už ES ar Šiaurės Amerikos ribų.

Bet tai pasikeitė.

Taigi, pirma pažvelkime į
pokyčius iki dabar, iki 2014 metų.

Dabar šis santykis yra 50:50.

Šiandien Vakarų dominavimas
jau pasibaigęs.

Tai puiku. O kas bus toliau?

Ar matėte tą didelę kuprą?
Ar matėte, kaip ji judėjo?

Atlikau nedidelį eksperimentą. Nuėjau į
Tarptautinio valiutos fondo puslapį.

Jie turi BVP tenkančio vienam žmogui
prognozę penkeriems ateinantiems metams.

Tad galiu tai panaudoti
prognozuodamas, kaip atrodys pasaulis

po 5 metų, jei pajamų nelygybė
kiekvienoje šalyje nesikeis.

Tad padariau tai, ir dar daugiau.

Pasitelkiau tų penkerių metų duomenis
norėdamas numatyti,

kaip pasaulis gali atrodyti
po dar 20 metų.

Pažvelkime į ateitį.

2020-aisiais metais – 57 procentai
likusioje pasaulio dalyje.

2025 – 63 procentai.

2030 – 68 procentai,

o 2035-aisiais Vakarai sudarys tik mažą
turtingų vartotojų rinkos dalį.

Tai tiesiog BVP vienam žmogui
ateities prognozės.

73 procentai turtingų vartotojų

gyvens už Šiaurės Amerikos
ar Europos ribų.

Todėl taip, manau labai gera idėja
kompanijai naudoti šį sertifikatą

siekiant užtikrinti, kad ateityje
bus daromi faktais paremti sprendimai.

Labai jums ačiū.

(Plojimai)

Bruno Giussani: Hans ir Ola Rosling!