iO Tillett Wright: „Penkiasdešimt homoseksualumo atspalvių“

Menininkė iO Tillett Wright nufotografavo 2000 žmonių, kurie save priskiria LGBTQ spektrui ir jų paklausė: „Ar galite nurodyti, kiek procentų homoseksualūs arba heteroseksualūs esate?“. Pasirodo, dauguma atsakė esantys pilkosiose seksualumo srityse, ne 100 procentų homoseksualūs arba heteroseksualūs. Tai tampa tikra problema, kai imama diskriminuoti – kur turėtų būti nubrėžiama linija? (Filmuota TEDxWomen.)

Žmonės pradeda skirstyti vieni kitus į tam tikras grupes

iš pirmo žvilgsnio:

Ar šis žmogus pavojingas? Ar patrauklus?

Ar tinkamas partneris? Ar įmanoma su juo užmegzti socialinius ryšius?

Mes kiekvieną kartą atliekame šį nedidelį tardymą,

kad mintyse susidarytume santrauką apie juos.

Kuo tu vardu? Iš kur tu?

Kiek tau metų? Ką veiki gyvenime?

Tada imamės dar asmeniškesnių detalių.

Ar kada nors sirgai kokiomis nors ligomis?

Ar esi išsiskyręs?

Ar tavo burnos kvapas negaivus tau atsakinėjant į šį mano tardymą?

Kas tau patinka? Kuris žmogus tau patinka?

Su kuria lytimi tau labiau patinka miegoti?

Aš suprantu.

Mes visi esame neurologiškai užprogramuoti

ieškoti žmonių, panašių į save.

Kai sulaukiame pakankamo amžiaus,

pradedame formuoti grupes,

kad pajaustume ką reiškia būti priimtam.

Mes ieškome bendro ryšio, paremto

muzikiniu skoniu, rase, lytimi, rajonu, kuriame užaugome.

Ieškome aplinkos, kuri patvirtintų mūsų asmeninius pasirinkimus.

Nors kartais, paprastas klausimas „ką veiki gyvenime?“

priverčia pasijausti, lyg kažkas atidaro mažytę dėžutę

ir liepia tau į ją įsisprausti.

Nes aš supratau, kad kategorizavimas apriboja.

Dėžutės yra per mažos.

Ir tai gali tapti labai pavojinga.

Bet dabar – paaiškinimas apie mane,

kol dar nenuėjome pernelyg giliai.

Aš užaugau itin uždaroje aplinkoje.

Vaikystę 80-ųjų pradžioje praleidau pačiame Manheteno centre,

kurį nuo punk muzikos epicentro skyrė tik du kvartalai.

Aš buvau apsaugota nuo fanatizmo

ir socialinių apribojimų, kurie būdingi religingam auklėjimui.

Mano aplinkoje, jeigu nebuvai transvestitas, nemąstei radikaliai

ar nebuvai koks nors performanso menininkas –

tada tu buvai keistuolis.

(Juokas)

Mano auklėjimas nebuvo suvaržytas normų,

bet kai esi Niujorko gatvių vaikas,

išmoksti pasikliauti savo nuojauta

ir turėti savo mąstyseną.

Taigi, būdama šešerių nusprendžiau, kad noriu būti berniuku.

Vieną dieną mokykloje berniukai neleido man kartu žaisti krepšinio.

Jie pasakė, kad neleis žaisti mergaitėms.

Todėl grįžusi namo nusiskutau galvą plikai

ir kitą dieną mokykloje pasakiau, kad aš berniukas.

Na, kas gi supras?

Kai esi šešerių, galbūt gali taip padaryti.

Nenorėjau, kad kas nors sužinotų, jog esu mergaitė. Niekas ir nesužinojo.

Taip slapsčiausi aštuonis metus.

Čia – man 11 metų.

Vaidinau berniuką vardu Walteris

filme „Julian Po“. Mano herojus buvo mažas gatvės vaikis,

visur sekiojantis Christianą Sleiterį ir jį erzinantis.

Matote, vaikystėje aš taip pat buvau aktorė,

o tai padvigubino mano tapatybės vaidybos sudėtingumą,

nes niekas nesuprato, jog aš esu mergaitė, vaidinanti berniuką.

Iš tiesų, nei vienas žmogus mano gyvenime nežinojo, kad esu mergaitė –

nei mokytojai bei draugai mokykloje,

nei režisieriai su kuriais teko dirbti.

Vaikai per pamokas dažnai

čiupdavo man už gerklės ieškodami Adomo obuolio

arba griebdavo už tarpkojo, kad patikrintų kas ten yra.

Eidama į tualetą, kabinoje apsukdavau savo batus,

kad atrodytų, jog šlapinuosi atsistojusi.

Kai likdavau nakvoti pas draugus, turėdavau panikos priepuolius,

kai bandydavau neišsiduodama paaiškinti mergaitėms, kodėl nenoriu,

kad jos mane bučiuotų.

Turiu paminėti,

kad nejaučiau neapykantos savo kūnui ar genitalijoms.

Nemaniau, kad mano kūnui kažkas yra blogai.

Jaučiausi atliekanti įmantrų vaidmenį.

Aš nebūčiau buvusi pripažinta transseksualia.

Nors, jeigu mano šeima būtu tikėjusi psichoterapija,

tikriausiai man būtų buvę priskirtas

lyties dismorfinis sutrikimas

ir man būtų paskirta brendimą stabdančių hormonų terapija.

Bet mano atveju,

tiesiog būdama 14-kos vieną dieną atsibudau

ir nusprendžiau, kad vėl noriu būti mergaite.

Prasidėjus brendimui aš neturėjau supratimo, ką reiškia būti mergaite,

bet buvau pasiryžusi pagaliau tai išsiaiškinti.

Kai vaikas taip elgiasi,

jam turbūt nereikia atsiskleisti?

Niekam tai nebuvo didelė staigmena.

(Juokas)

Tėvai man neliepė savęs tiksliai apibrėžti.

Kai man buvo 15-ka ir paskambinau savo tėčiui

kad pasakyčiau, jog įsimylėjau,

mums net neatėjo į galvą

aiškintis, kokias pasekmes gali turėti tai,

kad mano pirmoji meilė yra mergina.

Po trejų metų, kai įsimylėjau vyrą,

mano tėvai vėl net nesumirksėjo.

Matote – viena geriausių dalykų mano neįprastoje vaikystėje buvo tai,

jog man niekada nebuvo liepta savęs apibrėžti

vienpusiškai.

Aš turėjau galimybę būti savimi – augančia ir besikeičiančia.

Taigi, prieš keturis, jau beveik penkis metus,

„Proposition 8“ – didieji debatai dėl tos pačios lyties asmenų santuokų

šioje valstybėje sukėlė didelį šurmulį.

Aš tuo metu neturėjau daug minčių

apie vedybas.

Bet mane sukrėtė faktas, kad Jungtinės Amerikos Valstijos,

valstybė su ne itin blizgančia žmogaus teisių istorija,

galbūt vėl akivaizdžiai pakartos tas pačias klaidas.

Prisimenu, kaip žiūrėjau diskusijas per televiziją

ir galvojau, kaip įdomu,

kad valdžios ir bažnyčios atsiskyrimas

iš tikrųjų šioje valstybėje braižo geografines ribas

tarp regionų, kuriuose žmonės tiki

ir tų, kuriuose netiki.

Ir galiausiai, kad ši diskusija braižo ribas aplink mane.

Jei tai reiškė karą tarp dviejų priešingų pusių,

tada aš automatiškai būčiau buvusi priskirta prie homoseksualų,

nes tikrai nesu 100% heteroseksuali.

Tuo metu aš dar tik pradėjau atsiskleisti

po aštuoneris metus trukusios asmens tapatybės krizės,

kurios metu berniuko tapau

keista mergina, kuri atrodė kaip berniukas mergaitiškais rūbais,

vėliau – visiškai priešingybe – itin mergaitiška mergaite,

kuri vilkėjo ankštus drabužius ir vaikėsi vaikinų dėmesio.

Kol galiausiai per neryžtingus ieškojimus atradau tikrąją save –

berniokišką merginą,

kuriai vienodai patiko ir merginos, ir vaikinai.

Metus praleidau fotografuodama šią naują į mane panašių merginų kartą,

kurių neįmanoma priskirti grupėms,

merginos, kurios važinėjo riedlentėmis dėvėdavoms nėriniuotus apatinius,

merginos, kurios šukuodavosi kaip berniukai, bet mergaitiškai lakuodavo nagus,

merginos, kurios akių šešėlius derino prie nubrozdintų kelių,

merginos, kurioms patiko ir vaikinai, ir merginos, kuriems patiko ir vaikinai, ir merginos,

ir kurios nekentė būti rūšiuojamos į lentynėles.

Mylėjau šiuos žmones ir žavėjausi jų laisvumu,

bet tuo pačiu stebėjau, kaip pasaulis už mūsų utopinio burbulo sienų

buvo paniręs į karštas diskusijas,

kur „žinovai“ per nacionalinę televiziją ėmė mūsų meilę prilyginti zoofilijai.

Ir tada mane persmelkė gilus supratimas,

jog savo gimtojoje šalyje esu priskiriama mažumai,

ir tik dėl vieno mano asmenybės aspekto.

Aš teisėtai ir neginčijamai tapau antrarūše piliete.

Aš nebuvau aktyvistė.

Aš per savo gyvenimą nekovojau už jokias idėjas,

bet mane kankino klausimas:

kaip kas nors gali balsuoti už tai, jog būtų atimamos teisės

daugeliui mano pažįstamų žmonių,

vien tik dėl tam tikro jų charakterio aspekto?

Kaip galima teigti, kad mes visi, kaip grupė,

nenusipelnome tokių pat teisių, kaip ir visi kiti?

Ar mes išvis esame grupė? Kokia grupė?

Ar tie balsuojantys žmonės bent kartą buvo sutikę jų diskriminacijos auką?

Ar jie suprato, prieš ką balsuoja ir kokią tai turės įtaką?

Tada aš supratau,

kad galbūt jeigu jie galėtų pažvelgti žmonėms,

kuriuos priskyrė antros rūšies piliečiams į akis,

galbūt jiems būtų sunkiau tai daryti.

Galbūt jie akimirkai sustos pagavoti.

Žinoma, aš negalėjau sukviesti 20 milijonų žmonių vienai vakarienei,

todėl sugalvojau kaip juos vienus su kitais supažindinti per fotografiją,

be apsimetinėjimo, be įmantraus apšvietimo

ir be jokių manipuliacijų iš mano pusės.

Nuotraukoje galima iš arti tyrinėti liūto ūsus

be baimės, jog jis jus sudraskys.

Man fotografija nėra tik juostelės ryškinimas,

tai yra žiūrovo supažindinimas

su kažkuo nauju, dar nematyta vieta,

ir svarbiausia – su žmonėmis, kurių jie galbūt bijo.

Žurnalas „Life“, nuotraukų dėka, kelias kartas žmonių supažindino

tolimomis kultūromis, kurių jie net neįsivaizdavo esant.

Todėl, aš nusprendžiau sukurti labai paprastų portretų seriją,

- primenančių nusikaltėlių nuotraukas, daromas areštinėje.

Taigi, iš pradžių nusprendžiau nufotografuoti nevisiškai

heteroseksualius šios valstybės gyventojus,

kurių skaičius, jei nežinote, yra begalinis.

(Juokas)

Tai buvo milžiniškas projektas

ir kad jį pabaigumėme, mums reikėjo pagalbos.

Todėl aš bėgiojau per šaltį

ir fotografavau kiekvieną savo pažįstamą, kurį tik galėjau.

Tai buvo vasario mėnesį prieš dvejus metus.

Padariusi tas nuotraukas, nuvykau į žmogaus teisių tarybą ir paprašiau jų pagalbos.

Jie finansavo dvi savaites fotosesijų Niujorke.

Ir mes sukūrėme štai ką.

(Muzika)

Vaizdo įrašas: Aš esu iO Tillet Wright, Niujorke gimusi ir augusi menininkė.

(Muzika)

„Akivaizdžios tiesos“ yra fotografijose įamžinta šių dienų LGBTQ Amerika.

Mano tikslas buvo nufotografuoti paprastus portretus,

žmonių, kurie save identifikuoja kaip ne 100 procentų heteroseksualius,

arba kurie jaučiasi patenkantys į LGBTQ spektrą.

Mano tikslas buvo parodyti kiekviename iš mūsų egzistuojančią žmogišką prigimtį

ir tai perteikti per veido paprastumą.

(Muzika)

„Tiesa, kad visi žmonės yra sukurti lygūs, yra akivaizdžios.“

Tai parašyta JAV nepriklausomybės deklaracijoje.

Mes neišlaikome tų moralės normų,

kuriomis pagrįstas mūsų tautos sukūrimas.

Jungtinėse Valstijose nėra lygybės.

[„Ką jums reiškia lygybė“]

[„Vedybos“ „Laisvė“ „Pilietinės teisės“]

[„Elkis su kitu žmogumi taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi“]

Kai nereikia apie tai galvoti. Tai yra taip paprasta.

Lygių teisių kova nėra vien dėl gėjų teisės tuoktis.

Šiandien 29-iose valstijose, daugiau negu pusėje šalies

gali būti legaliai atleistas dėl savo seksualinės orientacijos.

["Kas atsakingas už lygybę?"]

Šimtai žmonių pateikė tą patį atsakymą:

"Mes visi esame atsakingi už lygybę".

Kol kas esame nufotografavę 300 veidų Niujorke.

Ir nebūtume galėje to padaryti

be dosnios Žmogaus Teisių Kampanijos paramos.

Noriu šį projektą parodyti visai šaliai.

Aš noriu aplankyti 25 JAV miestus ir nufotografuoti 4000 ar 5000 žmonių.

Tai – mano įnašas į šios kartos pilietinių teisių kovą.

Metu jums iššūkį pažvelgti į šių žmonių veidus

ir pasakyti jiems, kad jie nusipelno mažiau, negu bet kuris kitas žmogus.

(Muzika)

["Akivaizdžios tiesos"]

["4000 veidų visoje Amerikoje"]

(Muzika)

(Plojimai)

iO Tillet Wright: Niekas nebūtų galėjęs mūsų paruošti tam, kas sekė paskui.

Šį vaizdo įrašą pamatė beveik 85 000 žmonių

ir jie ėmė iš visos šalies mums rašyti elektroninius laiškus,

prašydami atvykti į jų miestus ir padėti parodyti jų veidus.

Daug daugiau žmonių, negu aš tikėjausi, norėjo parodyti savo veidus.

Todėl pakeičiau savo tikslą į 10 000 veidų.

Šis video buvo sukurtas 2011 m. pavasarį

ir iki šiol aš apkeliavau beveik 20 miestų

ir nufotografavau beveik 2 000 žmonių.

Žinau, kad tai yra paskaita,

tačiau prašau minutės tylos

ir tiesiog pažiūrėti į šiuos veidus,

nes aš negaliu nieko apie juos pasakyti.

Nes jeigu vaizdas yra vertesnis už tūkstantį žodžių,

tada portretui reikėtų sukurti naują žodyną.

Taigi, po kelionių ir pokalbių,

tokiose vietose, kaip Oklahoma ar maži Teksaso miestai,

įsitikinome, kad prielaida buvo tiksli.

Matomumas iš tiesų yra svarbiausia.

Susipažinimas veda tiesiai į empatiją.

Kai ginčo objektas atsiranda jūsų pačių kieme ar šeimoje,

didensė tikimybė, jog bandysite išreikšti tam solidarumą

ar bandysite naujai į tai pažvelgti.

Žinoma, keliaudama sutikau žmonių,

kurie teisiškai išsižadėjo savo neheteroseksualių vaikų,

bet taip pat sutikau ir pietų baptistų bažnyčios atstovų,

kurie pakeitė bažnyčias dėl to, kad jų dukra yra lesbietė.

Įžiebti solidarumą tapo pagrindinis „Akivaizdžių tiesų“ tikslas.

Bet aš supratau dar vieną įdomų dalyką:

„Akivaizdžios tiesos“ neištrina skirtumų tarp mūsų.

Iš tiesų, priešingai – juos pabrėžia.

Jis ne tik parodo sudėtingumą,

esantį skirtingų žmonių minioje,

bet ir kiekvieno žmogaus vidinį sudėtingumą.

Mes turėjome per mažai grupių, į kurias galėtume suskirstyti žmones.

Vienu metu, supratau, kad mano tikslas fotografuoti „gėjus“ yra neteisingas,

nes yra milijonai skirtingų homoseksualumo atspalvių.

Aš tiesiog stengiausi padėti,

bet įamžinau būtent tą dalyką, kurio visą gyvenimą vengiau:

žmonių skirstymą į grupes.

Vienu momentu, žmonėms pateikiau anketą,

kurioje skalėje nuo 1 iki 100 proc. buvo prašoma nurodyti,

kiek homoseksualiais jie save laiko.

Ir stebėjau daugybę prieš mano akis įvykusių egzistencinių krizių.

(Juokas)

Žmonės nežinojo, ką daryti,

nes dar niekada nebuvo susidūrę su tokiu pasirinkimu.

Ar įmanoma nurodyti savo atvirumo kiekį?

Nors kai jiems praėjo pirmas šokas,

dauguma pažymėjo esantys tarp 70–95 proc.

arba 3–20 proc. žymenų.

Žinoma, daugybė žmonių pažymėjo save kaip 100 procentų kurios nors iš dviejų orientacijų,

bet išsiaiškinau, kad didžioji dalis

identifikavosi esantys kur kas labiau niuansiški.

Pamačiau, kad dauguma žmonių priklauso spektro daliai, kurią vadinu „pilka“.

Leiskite paaiškinti – ir tai yra labai svarbu –

jokiu būdu nebandau įteigti, kad neegzistuoja pirmenybė.

Ir neketinu gilintis į ginčą ar tai yra pasirinkimas, ar biologinis imperatyvas,

nes jei kuris nors iš jūsų manote,

kad seksualinė orientacija yra pasirinkimas,

kviečiu jus pabandyti būti „pilkais“.

Vien už pastangas jus nufotografuosiu.

(Juokas)

Turiu omenyje, kad žmonės yra nevienapusiai.

Svarbiausias dalykas, kurį leidžia suprasti procentų sistema yra:

Jei homoseksualūs žmonės yra čia,

o heteroseksualūs – čia,

ir mes pripažįstame, kad dauguma identifikuojasi

esantys arčiau vienos arba kitos pusės,

platus spektras žmonių visada egzistuos tarpe tarp jų.

Tai komplikuoja realybės suvokimą.

Nes, pavyzdžiui, išleidus įstatymą,

kuris leistų darbdaviui atleisti darbuotoją dėl jo homoseksualaus elgesio,

kur turėtume nubrėžti liniją?

Ar ji būtų prie žmonių, kurie turėjo vieną ar dvi heteroseksualias patirtis?

Ar ji būtų čia,

prie žmonių, kurie iki šiol turėjo vieną ar dvi homoseksualias patirtis?

Kada tiksliai žmogus tampa antros rūšies piliečiu?

Kitas įdomus dalykas, kurį man kelionėse parodė mano projektas

yra tai, kad seksualinė orientacija yra labai prasta rišamoji medžiaga.

Po ilgų kelionių, kuriose sutikau daug žmonių,

galiu pasakyti, kad LGBT bendruomenėje yra ir stuobrių, ir mielų žmonių,

ir demokratų, ir respublikonų, ir sportininkų ir karalienių,

ir bet kokių kitų visiškai skirtingų

pažiūrų žmonių,

kokie tik egzistuoja žmonijoje.

Neatsižvelgiant į tai, kad turime mažiau teisių,

ir kad dalijamės tuo pačiu prietarų ir kovos naratyvu,

vien dėl to, kad esame ne heteroseksualios orientacijos,

nebūtinai reiškia, jog turime ką nors bendro.

„Akivaizdžių tiesų“ projekte veidų vis daugėja,

kadangi, tikiuosi, jis pasirodys vis daugiau platformų,

autobusų stotelių, reklaminių iškabų, „Facebook“ puslapių, ekrano užsklandų.

Galbūt stebint šią žmonijos procesiją,

ims vykti kažkas naujo ir naudingo.

Tikiuosi, kad šios kategorijos, binarinis skirstymas

ir supaprastintas žmonių skirstymas į grupes

taps nebereikalingu ir išnyks.

Nes jis iš tiesų neapibūdina to, ką matome,

neapibūdina mūsų pažįstamų žmonių ir neapibūdina kas mes esame.

Mes matome visą žmonių įvairovę.

Ir dėl to yra sunku paneigti jų žmoniškumą.

Blogiausiu atveju, tikiuosi kad dėl to bent bus sunkiau paneigti žmogaus teises.

Ar būtent man

nuspręstumėte nesuteikti teisių į būstą,

teisės įsivaikinti vaikus, susituokti,

laisvės čia apsipirkinėti, gyventi ir pirkti?

Ar aš esu tas, kurio išsižadėtumėte,

kaip savo vaiko, brolio, sesers, motinos, tėvo,

kaimyno, pusbrolio, dėdės, prezidento,

policininkės ar gaisrininko?

Per vėlu.

Nes aš jau esu visi šie žmonės.

Mes visi jais esame ir visada jais buvome.

Todėl prašau, nepriimkite mūsų kaip nepažįstamųjų,

priimkite mus kaip žmones, ir taškas.

Ačiū.

(Plojimai)